Your letters✔

2.2:Šalta ne iš išorės, o iš vidaus

Noriu visų atsiprašyti už visą šį ilgą laiką kai nekėliau istorijų tiesiog mano šeimoj buvo daug nelaimių ir kurį laiką nieko nesinorėjo, rankos tiesiog nekildavo aplamai kažką daryti. Tikiuosi suprasit :) O dabar gero skaitymo ir laukiu nuomonių :)

***Jessikos akimis***

-Mes turime vieną iš jų nusipirkti!- suspigau vos pamačiusi mažus šunyčius dideliame pintame, lietuje permirkusiame krepšyje. O šalia šunyčių mažas berniukus, jam daugiausiai dešimt.

-Sveikas, mažyli,- pritūpiau prie berniuko

-Laba diena, pone,- švelnus tačiau kiek prikimęs balsas pasiekė mano ausis, šiltai nusišypsojau berniukui

-Kiek kainuoja tavo šunyčiai?-paglosčiau vienam iš jų galvytę, jis sulojo ir palaižė mano delną

-Aš juos atiduodu nemokamai, pone,- kelias akimirkas stebėjau berniuką, tai kaip jis kukliai nusijuokia ir šiek tiek susigėdinęs žaidžia su pirštais

-Manau paiimsiu šį,-pakeliu patį mažiausią baltą šunytį, o berniukui paduodu visus banknotus turėtus kišenėe

-Oj, nereikia,- berniukas stipriai pakrato galvytę

-Reikia,- nusišypsau jam ir atsistojus pasisuku į Noah

-Na ir kaip?- parodau mažiuką šunytį jam

-Jūs abu nuostabūs,- viena ranka paima šunytį, o kita apglėbe mane. Sukrizenu, jis nuostabus, bet tiesa ta, kad ir kaip norėdama neįstengčiau jo pamilti. Noah dėl manęs padarė daug ir viskas ką jam jaučiu tai dėkingumas. Nei daugiau, nei mažiau.

<...>

-Jessi!- apsivyniojau kūną rankšluosčiu ir nubėgau į tą pusę iš kurios sklido balsas

-Taip?- atsistojau prieš Noah kuris kažką naršė kompiuteryje viena ranka prisilaikydama rankšluosty

-Gerai atrodai,- skardžiai nusijuokė, pasisukau į save veidrodyje. Na nuo plaukų varva vanduo po akim juodi ratilai ir aš tik su ranksluoščiu. Na taip, atrodau nuostabiai

-Tik tiek?- susiraukiau, tačiau nepykau

-Ne, žiūrėk kaip šis,- atsuko kompiuterį į mane su namo skelbime. Perverčiau kelias nuotraukas. Na, jis nuostabus, darbas man būtų vos keli šimtai metrų, o ir parkas netoli, tačiau tai gan saugus, ne itin triukšmingas, bet tikrai brangus Londono rajonas

-Jis tobulas, tačiau dabar aš tokių pinigų neturiu,- papurčiau galvą, jis atsistojo ir apkabino mane per liemenį

-Nesijaudink dėl to,- šiltom lūpom prilietė mano kaktą.

***Niall akimis***

-Sveikas, Niall,- pasukau galvą ir pabandžiau atsistoti, tačiau išgertas alus, surūkytos cigaretės ir bemiegės naktys apsuko man galvą ir tai buvo priežastis kodėl aš sukniubau ir nebebandžiau to pakartoti

-Labas, Eden,- pamojau ranka, kad ateitų prie manęs

-Pirmiausia padarysiu tai,- ji greitais, mažais žingsneliais pristraksėjo prie lango ir plačiau pravėrė. Mano veidą pasiekė atšiaurus rudens vėjas. Susiraukiau ir užsimečiau megztinį besivoliojantį ant žemės

-Ir vėl?- po kurio laiko grįžo su arbatos puodeliu ir padavė man. Nebyliai linktelėjau galvą stebėdamas užuolaidas kurios plaistėsi nuo stipraus vėjo

-Kas šįsyk?- ranka patrynė mano nugarą ir akimirkai, tik trumpai akimirkai į galvą atėjo mintis jog tai Jessika, kad atsisuksiu, o ji savo nuostabiu žvilgsniu žiūrės į mane ir jos lūpos ištars mano vardą, o mane užlies ta begalinė šiluma kurios jau ilgą laiką neesu jutęs

-Vos sumerkus akis tas pats. Ji grimzta aš bandau ją gelbėti, šaukiu jos vardą, bandau sučiupti ją ir traukti į savo pusę. O ji šypsosi, tik šypsosi ir skęsta, o tuomet dingsta ir aš pabundu,- stipriai susisuku į anklodę ir gurkšteliu karštos arbatos kuri tarsi degindama nusileidžia mano gerkle, tačiau tai nesuteikia šilumos, nes iš tikrųjų man šalta ne iš išorės, o iš vidaus

-Kurį laiką tai tęsesi?- rūpestingas ir kupinas gailesčio Eden žvilgsnis sutinka mano šaltąs, niūrias ir kiek abėjingas akis

-Keli mėnesiai.

-Nemanai, kad tau reiktų apsilankyti pas gydytojus. Taip negerai, aš matau kaip tu kenti. Galbūt jie išrašytų raminančių vaistų,-padrasinamai nusišypso, bet pamačius mano veidą jos šypsena dingsta ir lieka tik neaiškus liūdesys sukeliantis man dar daugiau skausmo.