Your letters✔

2.22:Aš turiu eiti

***Jessikos akimis***

-Atleisk, darbas.. Ir aš tiesiog praradau laiko nuovoką,-įvirtau į kambarį rūbus netvarkingai palikdama prie durų. Mačiau Noah veidą, žinau, kad jis nepatikės jog buvau darbe, tačiau nesijaučiu nusikaltus, juk jis puikiai žino visą situaciją

-Žinoma, tu išėjai vakar ryte, o grįžai šiandien vakare? Taip, neblogas laiko nuovokos praradimas,- iš pradžių pamaniau, kad jo balso tonas ir žvilgsnis yra kupinas pykčio ir tik geriau įsižiūrėjus pamačiau, kad jam skauda. Jam tikrai skauda

-Atsiprašau. Mane pakvietė El ir aš pas ją užsibuvau. Na, žinai.. Mergaitiški reikalai,- atsidusau ir atsistojus prie šaldytuvo plačiai pravėriau duris. Vos pamačius maistą mano skrandis ėmė urgzti

-Taip, žinoma,- jo gilus atodūsis ir dar gilesnis nusivylimas prislėgė mane. Tai tarsi tūkstančiai akmenų užgriuvę mane ir tiesa pasakius man ima stigti oro. Nieko neatsakiau, o iš tikrųjų ir nebūčiau galėjus atsakyti, pernelyg stipriai kaltė prirėmė mane prie sienos.

<...>

Šiandien šeštadienis. Vakarykštis vakaras mane tikrai išmušė iš vėžių. Noah su manim beveik nekalbėjo, o man kažko paklausus dažniausiai nereikšmingai burbtelėdavo ir vėl įsmeigdavo akis į televizoriaus ar telefono ekraną. Manau reiktų jam pasakyti jog mes su Niall kaip ir susitaikėme.. Nors galbūt yra visai kitaip negu aš galvoju? Juk mes apie tai nekalbėjom, na ta prasme.. Kartu mes ar ne. Kita vertus visi bučiniai ir daugiau negu bučiniai byloja ką kitą. Jaučiuosi susipainiojus

-Labas rytas,- kambario durys plačiai prasivėrė ir su menkiausia šypsena įlindo Noah

-Labas,- iškėliau rankas į viršų ir besiražydama nusižiovavau

-Kaip laikaisi?- jis prisėdo ant lovos krašto, tuomet pasimuistė ir galvą padėjo ant vienos iš pagalvių. Taip pusiau gulėdamas žiūrėjo į mane

-Ta prasme?- susiraukiau. Jo klausimas skambėjo per daug „svetimai", toks jausmas, kad mes seni pažįstami po ištisų metų pertraukos vėl susitikę

-Na... Man tiesiog įdomu kaip tu jautiesi?- švelni ir net kiek per kukli šypsena papuošė jo veidą, lygiai taip pat švelniai jam šyptelėjau

-Gerai.. Galbūt. Ne. Nežinau.. Manau, kad sumautai,- gale sakinio atsidusau ir nepakėlus akių kontakto sukritau į minkštus patalus

-Suprantu tave,- jis per daug keistas, per daug atsipalaidavęs po vakarykštės dienos

-Supranti?

-Žinoma.. Klausyk, Jessika.. Šiąnakt aš ilgai galvojau. Galima sakyti jog tik tai visą naktį ir tedariau,- gilus atodūsis netikėtai pabėgo iš jo burnos, kurį bandė nuslėpti netikru juoku

-Aš taip pat. Manau, jog mums reikia pasikalbėti,- įsipatoginau lovoje galvą atremdama į lovos atlošą. Kelis sykius stipriai sumirksėjau bandydama prikelti vis dar apsimiegojusias akis

-Žinau tai jog tu neesi abejinga Niall. Aš suprantu, kad jis buvo tas vienintelis tau,- vos pradėjas užtilo. Puikiai suprantu jog apie tai kalbėti yra sunku, todėl ir neįsiterpiu. Todėl ir leidžiu pirmiau kalbėti jam

-Ir aš žinau, kad tu nebuvai pas El. Žinau, jog buvai su Niall'u. Tu jį myli, matau tai. Jaučiu tai. Todėl tikriausiai nenorėdamas dar labiau įskaudinti tavęs ar savęs be ilgų kalbų sakau, kad paleidžiu tave. Tu gali eiti arba pasilikti. Dabar viskas priklauso nuo tavęs. Tai tavo pasirinkimas,- esu stipriai šokiruota jo žodžių. Per daug stipriai. Todėl tik stipriai apkabinu jį. Jo rankos apsisuka aplink mano liemenį. Tačiau jo kūnas vis dar įsitempęs laukdamas atsakymo. Dabar nesugebėčiau kalbėti garsiai, todėl tik tyliai, vos vos girdimai ištariu žodžius kurie rėke mano širdis „Aš turiu eiti".