Your letters✔

2.1:Nepažįstami praeiviai

Ir vis dėl to Your letters grįžta! (Tikiuosi jog nustebinau/nudžiuginau). Laukiu komentarų!!

2014 metų ruduo.

***Jessikos akimis***

Beveik metai kaip aš anapus vandenyno, kuris skiria mane nuo savo tikrųjų namų. Prisiminus save prieš metus ir pažiūrėjus į save dabar. Matau visiškai skirtingas merginas. Pamenu tą dieną kai pirmą kartą atsistojau ant man visiškai svetimos New York'o žemės. Tuo metu mano kišenėse švilpė visiški vėjai ir net nuturėjau suvokimo kaip pradėti gyventi ir nuo ko pradėti. Ir štai dabar gyvenu mažame dviejų kambarių bute, pačiam Londono centre su draugu. Jis tik draugas, iš tikrųjų labai geras draugas. Tą akimirką kai maniau jog man nebepavyks ir tarsi vaikščiojau ant ribos atsirado jis. Noah man padėjo ne tik atsistoti ant kojų, bet padarė kur kas daugiau. Privertė emociškai pasijusti stipresnia. Žinoma viskas dingo ne iš karto. Kaip jis pats sako, viską įveiksim po truputį. Ir tai visiška tiesa. Ir nors viskas liko praeitį vis dar svajoju grįžti į Londoną, tiesa ta, kad New York'as nėra mano miestas. O ir tėvų pasiilgau. Jau ilgą laiką jų nemačiau. Manau reiktų kadanors aplankyti Londoną. Galbūt per šias kalėdas.

***Niall akimis***

Metai. Velniškai ilgas laiko tarpas mums visiems. Atrodo viskas tarsi gerai. Visi ir toliau gyvenam savo gyvenimus. Tokios temos kaip Jessika nebėra, galbūt jie visi ją pamiršo. Nors aš asmeniškai manau, jog mes visi tiesiog stengiamės gyventi savo gyvenimus, o Jessika likus kiekvieno iš mūsų širdyse. Akivaizdžiai matosi, kad kiekvienas kaip iš manydamas visus metus stengėsi įvairiausiais būdais pradėti gyventi iš naujo. Kalbant apie Harry jis liūdesį ar, kad ir kaip tai pavadinsi skandina alkoholije ir kitų merginų lovose. Louis kaip ir aš užsiverčia visokiais darbais kurių mums iš tiesų net nereikia, bet tai padeda negalvoti, o tai gerai? Manau. Eden gyvena mano namuose, retai kada išlenda iš kambario ir kiekvieną naktį verkia. Kitiem atrodo lengviau. Tai gi, kaip ir sakė Jessika nauja pradžia atėjo, tik ne tokia kokios mes tikėjomės ir norėjom.

***Jessikos akimis***

-Manai tai gera mintis?- kramčiau apatinę lūpą rankose sukdama jau tuščią puodelį

-Žinoma, kad taip. Juk tai daug geresnis pasiūlymas ir uždarbis geresnis, o tai reiškia geresnį gyvenimą mums abiems. Nebent žinoma tu tam nepasiruošus,- Noah papildė mano puodelį šilta arbata, linktelėjau galva taip jam padėkodama

-Aš noriu ten grįžti, juk Londonas mano namai, bet bijau jog visa praeitis taip pat grįš, o tam aš tikrai nepasiruošus,- kelis sykius suvirpėjau ir jau už kelių sekundžių buvau upklota šiltu, minkštu Noah megztuku

-Gali tiesiog pabandyti. Susitiksi su tėvais, kitom savo giminėm. Taip pat pasirašysi bandomąją sutartį ir jeigu po viso to norėsi palikti Londoną mes galėsim taip ir padaryti,- lėtai, dar kelius sykius perkračiau galvoja visus žodžius kuriuos pasakė Noah ir linktelėjau taip sutikdama. Juk aš tik pabandysiu. Nieko nenutiks. O ir šeip tikrai noriu grįžti į tą miestą.

-Na ir puiku,- jis tvirtai mane apsikabino iš nugaros. Užsimerkiau prisimindama gimtąjį miestą. Keista, tačiau širdis visiškai rami. Nebijau ten grįžti, nes viskas jau praeitį ir seniai pamiršta. Žmonės be kurių anksčiau neįsivaizdavau savo gyvenimo, be kurių atrodo gyvenimo iš vis negalėjo būti, dabar tiesiog nepažįstami praeiviai. Praeiviai su bendrais prisiminimais. Tik tai ir liko. Tik tai mus ir sieja.