Your letters✔

2.19: 269

Vis dar sedėjau ant ežero kranto, kojas sumerkias į jį. Ir nors buvo šalta, man nerūpėjo. Viltis buvo išnykus tačiau aš vis dar tarsi paskutinis idiotas sedėjau ir laukiau stebuklo kuris turbūt neįvyks. Kojas gėlė, bet tai nei iš tolo neprilygo širdies skausmui. Žiūrėjau kažkur į tolį bandydamas prisiminti akimirkas su princese. Tik staiga pajutau šiltas rankas ant savo sušalusio kūno ir taip prikėlė mane iš apmirusių apmąstymų. Niekur neskubėdamas pasukau galvą norėdamas pamatyti žmogų kuris stovėjo už manęs

-O, Dieve, Niall, tu sušalsi,-suspigo mano princesė. Taip, tai buvo ji.. Mano Jessika

-Dabar.. Man viskas gerai,-darėsi sunku kalbėti, juk aš čia prasedėjau apie tris ar keturias valandas

-Einam į mašiną, tau reikia sušilti,-šiltai nusišypsojo. Ir nors aš buvau sustingęs it ledas tačiau mano vidų užliejo maloni šiluma.

<...>

-Ir vis gi tu pasirodei,-jau buvau gerokai sušilęs

-Žinoma, tik atleisk šiek tiek užtrukau darbe, o tada prisnūdau,-atgailestaujančiai nusišypsojo

-Viskas gerai. Svarbiausia, kad mes abu čia... Kartu,- paliečiau jos ranką ir regis mano kūno temperatūra buvo kiek žemesnė nei jos

-Gal važiuojam kur nors? Pasišnekėsim, nes čia.. Na, man nėra labai jauku. Įpatingai naktį,-droviai nusijuokė

-Viežbutis tiks? Ten mūsų niekas netrukdis,-prikandau lūpą melsdamas, kad ji sutiktų

-Am.. Na, gerai,-nepatikliai pasižiūrėjo į mane prieš sutikdama. Tačiau ji sutiko ir tai svarbiausia.

<...>

-Štai mūsų kambario raktas, galime eiti,-pamojavau su raktu jai prieš akis, o ji mielai sukikeno

-Kuris numeris?-kilstelėjo antakį laukdama atsakymo

-269,-sukikenau kaip maža mergaitė, o ji tuo tarpu pamatė kambario duris ir atėmus raktą, atrakino jas

-Bet tu specialiai taip,-papurtė galvą apžiūrinėdama jaukų kambariuką su dušu ir tualetu

-Kaip taip?-sukikenau atsisėsdama ant lovos

-Na, su tuo 69,-nusijuokė prisėsdama šalia

-Neee, taip moteris registratūroje davė,-prunkšlelėjau neslėpdamas šypsenos

-Iškrypelis mano,-pasuko galvą į mane kai tuo tarpu aš jau seniai stebėjau ją. Įsistebeilijau į ją, galvoja perkratydamas jos pasakytus žodžius

-Ko taip žiūri?-skaniai nusijuokė

-Suvoki ką pasakei?-svajingai paklausiau

-O ką aš tokio pasakiau?-susiraukė, manau bandydama prisiminti savo pasakytus žodžius

-Tai, jog aš tavo iškrypėlis,-sudrėkinau lūpas liežuviu

-O ką? Nepatiko?-pakilnojo antakius

-Ne, tai buvo nuostabu,-priliečiau savo lūpas prie jos tobulai minkštų lūpų.

***Jessikos akimis***

Buvo gerokai po pietų ir tik dabar aš išsiskyriau su Niall. Išsitraukiau telefoną iš kišenės ir greit surinkau numerį žmogaus kurio man dabar tikrai labai reikėjo

-Klausau, saulele,-pasigirdo žvalus ir energingas Lou balsas

-Labas,-prikandau lūpą galvodama ar verta jam visą tai sakyti

-Sveika,-sukikeno į ragelį, kai kam šiandien akivaizdžiai turbūt tobula nuotaika

-Lou... Aš.. Gal galėtum ateiti į parką netoli tavo namų,-atsisėdau ant suoliuko

-Kas nutiko??-jo nuotaika aiškiai iš geros pasikeitė į rūpestingą

-Man tiesiog reikia tavęs,-numykiau bandydama bent dabar nepratrūkti

-Gerai, aš būsiu, tik ar tau viskas gerai?-susirūpinusiu, panašiu į pergyvenančios mamos balsą paklausė

-Taip. Man gerai, tik prašau, ateik čia,-vienos rankos nagais barbenau į kiek nusidevėjusį suoliuką

-Būk kur esi, tuoj būsiu,-greit sumalęs padėjo ragelį. Iš ties jaudinausi. Bijojau kažką sakyti, tačiau man reikėjo su kažkuo išsikalbėti ir žinau, kad tinkamesnio žmogaus nei Lou turbūt nerasčiau net ir labai besistengdama. Laukiau apie septynias minutes, kurios atrodo užtruko visą amžinybę, kol pamačiau atbėgantį Louis. Jis bėgo tiesiai link manęs, niekur nesidairydamas. Iš ties atrodė lyg beprotis, toks visas uždusęs ir lėkdamas. Visas šis vaizdas sukėlė šiokę tokę šypseną veide kuri netrukus vėl dingo

-Atleisk, užtrukau,-pribėgęs stipriai mane suspaudė savo glėbį

-Tu kaip tik čia atsidūriai akimirksniu,-nusijuokiau netikru juoku

-O dabar pasakok, kas nutiko,-giliai kvėpuodamas prisėdo ant suoliuko.Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau prieš pradėdama viską pasakoti.