Your letters✔

3.10:Ar Mellisa mano dukra?

Kurį laiką Niall stovėjo sutrikęs, tačiau greitai atsiradau jo glėbyje, o blondino rankos lakstė po mano kūną. Atsiplėšiau nuo jo tik tuomet kai visiškai pritrūko oro

-Tau viskas gerai?- po kurio laiko į ausį sušnabždėjo Niall. Per kūną nubėgo tūkstančiai malonių šiurpuliukų. Jis tai pajuto ir tik dar labiau išsišiepė

-Dabar taip,- linktelėjau ir tik dar labiau prisiglaudžiau prie jo bijodama, kad jis gali dingti

-Ar tu atėjai dar kart atsisveikinti?- taip velniškai esu išsiilgus jo artumo, kad su kiekvienu žodžiu mano kūnas virpa. Ir aš negaliu to kontroliuoti

-Ne, atskubėjau tam, kad pasakyti tai ko nesugebėjau per visą šį laiką,- priglaudžiu galvą prie jo krūtinės ir klausausi tylaus širdies plakimo

-Ką nori man pasakyti?- jo smakras ilsisi ant mano viršugalvio, o kalbant jo krūtinė vibruoja

-Galbūt pirmiausia dinkim iš čia?- kad ir kaip bebūtų gera, tenka atsitraukti

-Bet man skrydis,- jo šypsena dingsta, o akys prisipildo sumišusių emocijų

-Aš tau viską papasakosiu, bet tam reikia nuošalios vietos. Dabar tau tereikia žinoti, kad neketinu tau leisti įsėsti į tą lėktuvą ir išskristi kol visko neišsiaiškinom.

<...>

Vos įėjus į jaukią kavinukę nosį pasiekia kavos ir šviežių bandelių kvapas. Giliai įkvepiu šio malonaus kvapo pajaučiu kaip mano pilvas ima gurkti. Jau seniai nieko burnoj neturėjau

-Tu alkana?- jis atsisuko į mane ir mielai nusišypsojo

-Šiek tiek,- linktelėjau galva

-Gerai. Tuomet tu surask staliuką, o aš kažko nupirksiu,- nieko neatsakiau tik dar kart linktelėjau galva. Todėl jis patraukė į vieną pusę, o aš į priešingą. Žmonių čia beveik nėra. Viena šeima ir du senoliai. Praeinu pro juos ir pamačius nuošalų kampelį prie lango iškart prisėdu. Už kelių minučių ateina Niall ir ant stalo padeda du puodelius Lattė ir lėkštutę bandelių su aviečių džemu. Nusišypsau. Jis vis dar pamena ką mėgstu.

<...>

-Aš tikrai nenoriu tavęs skubinti, tačiau tu sakei, kad nori pasišnekėti, o dabar tyli. Man šiek tiek smalsu,- atsikanda bandelės ir gurkšteli kavos

-Žinau, atleisk. Tik nežinau nuo ko turėčiau pradėti. Viskas ganėtinai painu,- rankomis apglėbiu šiltą žalsvą puodelį

-Na, galbūt nuo pradžių?- kilsteli antakius ir padrąsinamai nusišypso. Linkteliu galva ir giliai įkvėpiu oro pasiruošdama pasakojimui

-Taigi, kol tu dar buvai Londono ligoninėj, aš nesitraukiau nuo lovos ir kiekvieną minutę praleisdavau šalia tavęs. Šnekėjau su tavim ir kasdien meldžiausi, kad tu tik greičiau pabustum. Tačiau stebuklas neįvyko ir tu nepabudai. Tuomet sužinojau, kad tave ruočiasi skaidinti į Ameriką. Taikyti kelis skirtingus gydymus. Norėjau vykti kartu. Tačiau tada sužinojau, kad laukiuosi. Ir aš negalėjau skristi. Dėl savo mergytės turėjau pasilikti čia. Tuomet apsigyvenau su Noah, kuris man padėjo. Turėjau tavęs laukti. Atleisk, aš tiesiog buvau per silpna, kad tai iškęsčiau viena. O dar pasimaišė Noah..

-Tu nori pasakyti, kad pastojai pirmiau negu apsigyvenau su Noah,- jo balsas nutraukė mane. O akysys sublizgėjo. Linktelėjau galva

-Ar Mellisa mano dukra?- jam paklausus mano kūnas įsitempė. O burna neprasivėrė. Mane tarsi suparaližavo.