Your letters✔

Untitled Part 5

5 Dalis.

Po savaitės.

*** Jessicos akimis***

N.H.
Šuniškas oras ar ne?

J.R.
1.Lietus. 2.Sniegas. 3.Šlapdriba. Tikrai šuniškas oras

N.H.
Na o ką šiandien nuveikei?

J.R.
Nieko įdomaus. Galima sakyti visą dieną buvau su savo vaikinu…

Parašius apie Luką dar ilgai svarsčiau ar siųsti ar ne. Galbūt nereiktų jam to sakyti, nors kita vertus melas niekur nenuveda. Ir visgi išsiunčiau laišką

N.H.
Tai turi vaikiną? (klausiu tik iš smalsumo)

J.R.
Na kaip ir…

N.H.
Na kaip ir?.. Kaip galima “kaip ir” turėti vaikiną?.. Na nebent tu jį turi bet nieko jam nejauti…(tik spėju)

J.R.
Manau galiu tavim pasitikėti…
Jis man patinka tikrai patinka. Ir aš jį myliu, tik galbūt labiau kaip draugą… Bet ką aš čia užkrausiu tave savo asmeninėm problemom…

N.H.
Na jeigu tu nori pasikalbėti, mano pašto dėžutė visada laukia tavo laiškų…

J.R.
Miela iš tavo pusės Niall… Susirašysime vėliau… Turiu bėgti miegoti rytoj į universitetą… Labanaktis.

Išsiuntusi laišką nelaukiau atsakymo, tiesiog išjungiau kompiuterį per daug buvau pavargus.. Tik galbūt per daug pavargus nuo savo minčių kurias dabar atrodo užkaraliavęs Niall.

***Niall akimis***
N.H.
Saldžių sapnų Jessica…

Išsiunčiau šį laišką ir pats greit persirengęs griuvau į lovą… Vienintelės mintys kurios sukosi mano galvoje tai buvo: Ji turi vaikiną- tikriausiai patį laimingiausią vaikiną pasaulyje… 
Galvoje stengiausi susikūrti savąją Jessica. Savaip kitokią, bet begalo patrauklią… Ką aš darau?.. Juk tai taip kvaila, ji turbūt mane laiko pačiu didžiausiu idiotu… Būtent šią akimirką, šią silpnumo akimirką norėjau Ją laikyti savo glėbyje, glostyti jos plaukus, o kai ji pakeltų savo akis į mane švelniai priglausti jos lūpas prie manujų ir pasijausti kažko vertu…
Nuo pat pirmo jos laiško, to atsitiktinio laiško… Ji buvo kitokia. Kuo? Ir pats nežinau, bet regis tas mažytis atsitiktinumas privertė mane pasijausti pilnaverčiu, o ne tik tuo kuris užlipęs ant scenos sugeba dainuoti ir vaidinti jog viskas tobula, nors iš tiesų viskas yra blogiau negu mane nupiešia blizgiu viršeliu viešojoje erdvėje.

***Jessicos akimis***
Gulėjau lovoje ir mąsčiau... Apie Luką, Niall ir mane... Tai likimo siųstas pokštas ar tai ženklas... Po velnių koks dar ženklas?.. Ženklas kad man ir Lukui nelenta būti kartu?.. Galvoje sukosi šimtai klausimų, bet jie visi prieidavo vieną ir tą patį atsakymą- nežinau...
Staigiai pašokau iš lovos ir pradėjau rašyti Niall laišką:
„Tai kvaila, velniškai kvaila... Bet noras tave pamatyti baigia mane sugraužti iš vidaus... Užgaida kurei negaliu pasipriešinti... Žinau kad dabar velniškai vėlu, bet tiesiog kitaip negalėjau... Man tavęs reikia......“
Nebaigiau rašyti, tiesiog išsaugojau ir grįžau į lovą... Mums negalima susitikti, tai būtų pabaiga... Mūsų santykių, susirašinėjimo pabaiga... Tiesiog noriu dar ilgiau kankinti save galvojant apie jį... Nenoriu pabaigos... Nenoriu...