Your letters✔

Part 41:Tired of sleeping alone

Kadangi istorija eina į pabaigą, liko dvi, gal trys dalys, taigiii laukiu nuomonių. Gero skaitymo :)

Tyliai mėginau išlipti iš mano ir Niall lovos. Tačiau būtinai ji turėjo nežmoniškai girgždėti. Šiaip ne taip išsiridenus iš lovos užsimečiau Ni džemperį ir išėjau. Vis dar nemanau, kad darau gerai, bet manau galų gale reikia padėti tašką šioje, tikrai kvailoje istorijoje. Atrodo iki pavėsinės ėjau visą amžinybę, tačiau kai tai pagaliau įvyko vaizdas galiu pripažinti kiek nuliūdino mane. Čia nebuvo jokių žvakių ar rožių... Po velnių, Jessika, tu atėjai čia tik pasikalbėti. Todėl dėl dievo meilės, raminkis

-Sveikas,- prisėdau kiek toliau nuo jo, bandydama išlaikyti atstumą

-Sveika,- jis apdovanojo mane tikrai žavia šypsena, nežymiai šyptelėjau jam atgal

-Kodėl mane čia pasivietei?- iš kart ėjau prie reikalo, tiesiog nematau tikslo eiti per aplinkelius

-Tiesiog pirma tu turi kaiką išgirsti,- jo lūpos susispaudė į vieną liniją, mėginau nuspėti jo nuotaiką, tačiau man to niekaip nepavyko padaryt

-Kas tai?- mano širdis regis trankėsi visame kūne tarsi norėdama pabėgti

-Tiesiog pirma išklausyk mane, o tada išgirsi tai,- jo liežuvis išlindo pro lūpų tarpą ir lėtai suvilgė jas

-Tai?- suraukiau antakius, man nepatinka kai nuo manęs kažką slepia

-Išgirsi kiek vėliau, o dabar aš noriu pakalbėti apie mus,-jo akys net ir nakties tamsoje blizgėjo ir maža švieselė nuo namo kampo darė jas dar žaliasnias ir gilesnias

-Ne, nėra jokių mes. Yra tu ir aš ir tada yra aš ir Niall, mūsų nėra. Suprask, net negali būt,- priliečiau jo ranką. Ji buvo tarsi ledinė. Iš tiesų kiek nustebau. Kiek pažįstu Harry jis visada tiesiog spinduliuoja šiluma ir visada tiesiog „dega", tarsi mažas pečiukas prie kurio malonu sušilti

-Bet..

-Jokių, bet.. Harry. Prašau. Leisk man tiesiog susiprasti savyje,- maloniai jam nusišypsojau. Steniausi jo neatstūmti šiurkščiai

-Tuomet galbūt pereikit prie maloniosios dalies. Bent aš taip manau.

-Pereikim. Tik prašau be jokių cirkų ir jokių tų dalykėlių,- nusijuokiau supratusi kaip tai nuskambėjo

-Tų dalykėlių?- taip pat kiek per garsiai nusijuokė. Šiek tiek sudrausminau jį, nenoriu, kad kas nors pamatytų mus. Tuo labiau, kad pamatytų Niall

-Tiesiog pradėk,- numojau ranka ir laukiau pražios

-Na tai daina. Aš ją parašiau tau. Tikiuosi patiks, nes šie žodžiai tiesiai iš širdies,- jis kelis kartus kostelėjo, bei apsilaižęs lūpas pradžiai pradėjo niūniuot melodiją kurios galiu prisiekti nežinojau. Ir tuomet iš jo lūpų išsiveržė pirmieji žodžiai kurie jau dabar užbūrė mane,-

Now you were standing there right in front of me
I hold on, it's getting harder to breathe
All of a sudden these lights are blinding me
I never noticed how bright they would be

I saw in the corner there is a photograph
No doubt in my mind it's a picture of you
It lies there alone in its bed of broken glass
This bed was never made for two,- nebuvo jokios muzikos, nieko. Tik tobuli žodžiai sklindantys iš lūpų ir sukeliantys nepakartojamą jausmą mano visame kūne. O aš tik sedėjau ir stebėjau jį ir jo lūpas, tai kažkas nuostabaus. Supratau, kad daina eina į pabaigą ir kai jo lūpos sudainavo:

"Don't let me
Don't let me go
'Cause I'm tired of sleeping alone" supratau, kad tai pabaiga. Dainos pabaiga. Ir, kad dabar turėčiau kažką pasakyti. Tačiau mano lūpos tarsi apmirę, o jis tiesiog sėdi prieš mane kaip visada nepaprastai ramus ir begalo mielas. Pati nesusivokdama savo jausmuose pašokau ir priėjus stipriai apkabinau. Manau tai net geriau nei žodžiai.

<...>

Jau švito ir supratau, kad turiu grįžti į vidų. Mes taip visą naktį ir prasedėjom apsikabinę, tyloje, be jokių žodžių. Buvau atsirėmusi į jo krūtinę, galėjau jausti kaip stipriai daužosi jo širdis. Kaip jo sunkus ir netolygus kvėpavimas puteno man pakaušį. Tačiau viskam ateina pabaiga, tam irgi atėjo

-Aš turiu eiti,- šiaip ne taip išsilaisvinau iš jo glėbio ir nutraukus tylą prabilau

-Aš taip pat,- jis atsistojo greta manęs ir abu vėl be žodžių judėjome savo laikinų namų link. Šią akimirką norėjau, kad kelias iki durų būt bent kiek ilgesnis, kad tai nebūtų tiesiog keliolika metrų, kad galėčiau dar nors šiek tiek atsipalaiduoti šioje ramybėje ir paskęsti visiškoje tyloje. Tačiau jau namas vos už kelių žingsnių ir kas sekundę mano nuotaika vis labiau bjursta

-Palauk,- jis timpteli mano ranką ir praktiškai atsimušiau jam į krūtinę

-Taip?- pakeliu akis norėdama pažvelgti jam į veidą

-Aš tik norėjau padaryti tai,- jo lūpos staigiai prisiliečia prie manųjų. Nesipriešinu ir net nedrįstu teigti, kad aš to nenorėjau.

<...>

Tyliai, ant galų pirštų įsliūkinau į mano ir Niall kambary. Apsisukau norėdama uždaryti duris. Pavyko tyliai, be pašalinių garsų jas uždaryti. Stovėdama beveik ant pačių pirštų galų apsisukau ir mano burną paliko netikėtumo bei nuostabos klyksmas. Prieš mane stovi Niall.