Your letters✔

3.8:Iki, Jessika

Tylus barbenimas į duris prikelia mane iš apmąstymų. Per visą šį laiką taip ir nesugebėjau pasakyti Niall, kad Mellisa gali būti jo dukra. Kaltinu save, tačiau bijau jam kažką sakyti

-Sveika,- durys prasiveria ir blondino galva įlenda į mano kambarį

-Labas,- šypteliu ir netikėtai žvilgsnį nukeliu į miegančią dukrytę ir nusišypsau dar labiau

-Galiu užeiti?- jis tyliai paklausia ir pamatęs kaip linkteliu galva, užeina bei prisėda ant lovos krašto

-Kažkas nutiko?- taip pat tyiai paklausiu ir labiau apkloju Mellisą

-Atėjau atsisveikinti,- prisėda ant lovos krašto ir stebi tai mane, tai dukrytę

-Keista bus be tavęs,-po ilgos tylos pagaliau prabilau. Galbūt tai ką pasakiau kvaila, tačiau daugiau nežinau ką galėčiau pasakyti tokiu atveju

-Na, prieš tai nebuvo keista, dabar irgi neturėtų būti,- burbtelėjo ir nuleidčs galvą ėmė žaisti su savo pirštais

-Nedrįsk. Tu nežinai kaip viskas buvo,- jaučiu kaip gerklėje ima kauptis gumulas ir didėti taip neleisdamas kvėpuoti

-Na, viskas labai akivaizdu. Vos man atsitiko nelaimė, tu pasidarei vaiką,- atsiduso ir lėtai pakėlė galvą į mane

-Niall.. Nereikia,- mintys tarsi aptemo. Negaliu galvoti apie nieką kitą tik apie Niall ir apie galimai jo dukrą. Nors ką aš kalbu. Juk Mellisa turi būti Niall dukra. Ji labai panaši į blondiną. Tarsi mažytė jo kopija

-Atleisk.. Tiesiog, man sunku,- savo pirštus įvėlė į plaukus. Žinau, kad kai jis taip daro reiškia, kad nervuojasi

-Žinau, man taip pat,- prisėdu šalia jo ir savo ranką uždedu ant jo peties

-Aš tiesiog noriu atsisveikinti, be jokių pykčių. Galbūt net likti draugais. Noriu, kad tu suprastum jog man esi svarbi. Ir aš nenoriu, kad tarp mūsų liktų kažkokių neaiškumų. Nes aš tikriausiai niekad negrįšiu ir nenoriu, kad man būnant kitoj vandenyno pusej, graužčiau save dėl to, kad nesugebėjau tinkamai atsisveikinti. O juk mūsų gyvenime buvo daugybę gražių akimirkų, kurių negalima tiesiog paleisti vėjais, tiesa?- atsisuka į mane ir šiltai nusišypso. Jo žvilgsnis skverbiasi kiaurai mane ir ima drebėti kojos. Džiaugiuosi, kad sėdim, nes nežinau ar pavyktų išstovėt. Pavyksta kiek nežymiai linktelti ir išlementi kelis sakinius

-Dabar mums abiems yra sunku apie tai šnekėti.. Bet galbūt prabėgus tam tikram laikui nebeskaudės ir galėsim susėsti prie vieno stalo kaip tikri bičiuliai.

-Galbūt kadanors skausmas atlėgs.. Bet tai nesvarbu. Iki, Jessika,- jo šiltos lūpos paliečia mano šaltą žandą ir atsistojąs patraukia išėjimo link. Žinau, kad reikia jam pasakyt. Vidinis balsas tiesiog rėkte rėkia, kad turiu jį sustabdyti, tačiau išorėje lieku sustingus

-Niall,- pati to nejausdama sušunku. Jis stovėdamas tardurį atsisuka ir tarsi viltingai pasižiūri į mane. Pati nebežinau ką sakyti, aš bijau jam tai pasakyti. Bijau, kad jam sužinoju visą tiesą jis vistiek išvyks. Todėl tik kvailai lepteliu ir tikiuosi, kad elgiuosi teisingai

-Sėkmės, Nialler'i.