Your letters✔

2.12:Pats blogiausias sprendimas

Buvo ankstus rytas, o aš stipriai spaudžiau mašinos vairą lėkdamas milžinišku greičiu Londono gatvėmis. Ir jau netrukus stovėjau prie pastato kuriame tikėjausi rasti ją. Jessiką. Tačiau kurį laiką suabejojau. Ką aš jei turėčiau pasakyti?. Juk ji pati paliko mus nenorėdama daugiau mūsų matyti. Negaliu tiesiog užeiti ir naiviai šnekėti kaip jos pasiilgau. Tai skambėtų absurdiškai. Tuo labiau žinant faktą jog ji čia ir net nebuvo ir tikriausiai neketino manęs susirasti. O aš tarsi idiotas jos nepaleidžiu. Laikau prispaudęs prie savęs, įsikabinęs vilties, kad ji mane myli lygiai taip pat kaip ir aš ją. Nepajutau kaip kojos pačios vedė įėjimo link. Mintyse kūriau planą ką reiks jai sakyti ar kaip prie jos elgtis.

***Jessikos akimis***

Šiandien jaučiuosi stebėtinai gerai. Iš ties naktį miegojau puikiai. Sapnavau tai kaip gyvenu su Niall, mes turim kelis vaikus. Viskas vėl gerai. Mes visi laimingi ir laime spindliuojantys žmonės. Tylus barbenimas į duris prikėlė mane iš apmąstymų. Man nespėjus duoti leidimo įėjimui durys prasivėrė ir į mano kabinetą įėjo iki skausmo pažystamas blondinas. Jis įžengė visiškai pasitikėdamas savimi ir įeidamas tvirtais, užtikrintais žingsniais

-Amm, sveika..-regis visas jo užtikrintumas išgaravo ir jo pasisveikinimas nuskambėjo kaip klausimas. Nieko neatsakiau. Negalėjau atsakyti. Per daug maudė pilvą ir širdį, atrodo lyg adatom smaigstė. Supratau, kad vis gi turiu kažką atsakyti ir neparodyti to jog jaučiausi prastai prie jo, tačiau žodžiam tiesiog nepavyko palikti burnos. Sukaupiau paskutinias likusias jėgas ir pasitikėjimą savimi prabilau

-Labas,-atsakiau manau kie per daug šaltai ir stengiausi, kad mano akys nesutiktų jo akių

-Aš... Klausyk.. Aš,.. Jessi, aš norėjau tave pamatyti,-jis pradėjo mikčioti ir vieną akimirką atrodė, kad jis čia pat apsiverks

-Tu turi išeiti, aš nenoriu tavęs matyti.. Niall,-kiek nutesiau prieš pasakydama jo vardą. Tačiau kaip ištariau... atrodo kojos pradėjo linkti ir mane it žemė kvietė prigulti

-Jessi, prašau. Neatstūmk manęs.-jo balsas virpėjo ir man darėsi vis sunkiau kvėpuoti

-Aš negaliu,-papurčiau galvą kaip maža mergaitė

-Prašau, tiesiog kaip draugai. Šiandien atvyk pas mane. Šiandien beveik visi mes susirinksime,-jis trūkinėjo ir retkačiais buvo sunku jį suprasti

-Ne. Aš negaliu ir vėl tavęs. Jūsų visų prisileist per arti. Nenoriu, kad ir vėl jūs mant taptumėt viskuo. O juk puikiai žinai kas būna, kai leidi žmogui tau tapti viskuo. Praradus jį tu nebeturi nieko,-tikėjausi jog po šių žodžių jis apsisuks ir dings, ir tuomet aš jo niekad nepamatysiu

-Aš atsiprašau. Mes buvom dėl to kalti. Aš ir Harry neturėjom taip su tavim elgtis. Mes tave spaudėm..

-Nedrįsk!- sušukau. Akyse prisikaupė ašarų. Grėsmingai artėjau link jo. Jo akyse atsispindėjo nusivylimas, skausmas ir visiška sumaištis. Drąsa, pasitikėjimas savimi ir savo žodžiais tvinksėjo mano venose

-Tai aš buvau ta kuri jus įskaudino, tai aš ta kuri elgėsi tarsi paskutinė kekšė. Aš išėjau ir jus palikau. Todėl nedrįsk atsiprašinėti, nes dėl visko kalta tik aš,- praktiškai viską išrėkiau jam į veidą

-Ne. Tu nekal..

-Po velnių, Niall, baik mane ginti!- giliai kvėpavau bandydama susivaldyti

-Aš tave myliu ir man visiškai nerūpi ką tu padarei ar kaip aš kentėjau, kaip mes visi kentėjom,- jis sugriebė mane, tačiau aš nieko nelaukdama pasitraukiau kelis žingsnius atgal

-Ne, tu manęs nemyli, tu turi išeiti,- stipriai purčiau galvą žiūrėdama į savo batus ir suvokdama kokia savanaudė esu. Jis mane besąlygiškai mylėjo ir myli, o aš su juo kaip pasielgiau..

-Tik ne šį kart. Kartą tu jau nusprendei ir tai buvo pats blogiausias sprendimas kokį kadanors esu matęs. Todėl nepyk, bet šį kart spręst ne tau,- jis staigiais judesiais priėjo prie manęs ir stipriai apkabinęs įsisiurbė į lūpas.