Your letters✔

Untitled Part 24

***Niall akimis***

Jos nėra jau 4 dienos.Jos nėra. Aš atrodo plaukus nuo galvos nusirausiu. Policija daro viską ką gali. Bet jų pastangos visiškai bergždžios. O aš baigiu išprotėti, naktim nesudedu akių, nes vis tikiuosi, kad ji grįš..Tačiau ji negrįžta. Nebežinau ką daryti, dar šiek tiek ir aš mirsiu be jos.

***Jessikos akimis***

-Kodėl aš čia?- žiūrėjau į aukštą vaikiną kuris atrodė kiek apsvaigęs ir nuo jo trenkė stipriu alkoholio ir cigarečių mišinio kvapu.

-Žinai, Niall, jis visad buvo šiknius,-vaikinas priėjo arčiau manęs ir uždėjo savo dideles rankas ant mano liemens, pasitraukiau kuo toliau.

-Iš kur tu pažįsti, Niall?-suraukiau antakius.

-Mes draugai, na bent jau buvom. Supranti, aš jo nekenčiu.. Jis visada buvo gražesnis. Įsivaizduoji, net mano mamai jis patiko daug labiau nei aš,- nusijuokė tarsi koks pamišėlis, nors manau būtent toks jis ir buvo. Norėjau paklausti jo dar daug klausimų tačiau kažkodėl neišdrįsau. Ačiū dievui po trumputės pauzės jis ir vėl tęsė.

-Žinai mano dvi merginos paliko mane, nes joms patiko Niall. Tačiau kai jis tapo garsus, pamiršo mane ir pažadą man tuomet nusprendžiau jog privalau jam kaip nors atkeršyti, kaip manai?-kilstelėjo antakį.

-Tačiau prie ko čia aš?-suvirpėjau, šis vaikinas buvo panašus į žudiką maniaką.

-Ir jeigu aš jį nužudyčiau, visą likusį gyvenimą supūčiau kalėjime, o juk tai gražiausi mano gyvenimo metai.. Taigi tuomet atsiradai tu, mergina kuri pakerėjo užkietėjusį vienišių, kvailą Niall James Horan.. Ir aš supratau, kad tu būsi tas ginklas kuris jį pražudys,- jo isteriškas juokas užpildė pataltą.

-Aš niekada negalėčiau pakenkti Niall,-pasakiau visiškai tuo užtikrinta.

-Savo valia ne... Tačiau žmogaus protas yra galingas ginklas, reikia tik mokėti gerai jį užprogramuoti ir turėsi savadarbę žudymo mašiną,-priėjo arti manęs ir savo lūpomis palietė mano žandikaulį. Pradėjau virpėti, nesupratau ką jis norėjo pasakyti, tačiau mane tai išgąsdino, velniškai išgąsdino.

<...>

-Jūs trys-parodė pirštu į mane, Eden ir rudų plaukų mūsų "kambariokę",-einam su manim,-jis išėjo pro duris, o mes paskui jį.

-Kur jis mus veda?-sušnabždėjau Eden į ausį, o ji tik truktelėjo pečiais. Priėjome prie rudų plaukų, aukštos ir lieknos, maždaug mano metų merginos, galbūt šiek tiek vyresnės, šalia jos stovėjo aukštas, beproto raumeningas, rudaplaukis vaikinas.

-Jūs eisit su jais,-mostelėjo vyrukas ir nuėjo savo keliais.

-Štai, persirenkit,-ta mergina šyptelėjo ir padavė mum rūbus, man atiteko pernelyg daug viską išryškinanti suknelė. Persirengę pradėjom sekti jiems iš paskos.

-Kas jie toki?-drebėjau nuo šalčio ir baimės.. Bijojau to kur mane veš ir ką man daris.

-Tai Tomas ir Greta. Jie brolis ir sesuo. Tomas čia pagrindinis, o Greta ji tiesiog prielipa kuri nori mažai dirbt ir daug užsidirbt,-abi sukikenom. Praėjom pro lauką ir įėjom į patalpą kuri priminė kalėjimo kamerą. Mus surakino antrankiais ir atėjąs nuogas vyrukas pradėjo mus plakti rykšte ir liepė nusirenginėti kol tuo metu Greta viską filmavo. Aš nepaklusau nei vienai jų užgaidai, todėl vėl gavau rykšte per nugarą. Skausmas perėjo per visą mano kūną. Iš akių pradėjo riedėti ašaros.

-Daryk kaip jie sako. Patikėk nuo to bus tau daug geriau,-priėjus sušnibždėjo Eden, tačiau išsigandus vėl greit atsitraukė. Jų paliepimu pradėjau nusirenginėt, gavau dar vieną rykšte dar ir dar vieną. Pajaučiau šiltą skystį bėgantį mano šonu. Tai buvo kraujas, o nugara tiesiog degte degė, norėjosi rėkti, šaukti ir dar velniai žino ką daryti.. Po kankinamų apytiksliai dvidešimt minučių viskas buvo baigta ir mums pagaliau nusiprasus leido grįšti į kambary. Vos įėjus į jį pasipylė ašaros, kurių tiesiog nekontroliavau.

-Ej, Jessika. Neverk, nieko nepakeisi,-priėjo priemanęs ir rankom apglėbė mano kūną Eden

-Aš bijau.. Aš nenoriu čia būti,-kūkčiojau ir tikėjausi, kad tai tik košmaras ir tuoj tuoj nuskambės žadintuvas, aš pabusiu nuo Niall šiltų lūpų ant manųjų.

-Tiesiog daryk kaip jie sako, galbūt ir pavyks išgyventi,-raminančiai glostė mano nugarą.

-Kaip suprast "Galbūt ir pavyks"?-pakėliau akis.

-Na, teisiog.. Daug merginų čia miršta ar būna užmušamos tik todėl, kad jų neklauso arba suserga mirtina liga, sušala..-numykė.

-O kiek tu čia laiko?-atsisėdau ir prisiglaudžiau arčiau jos.

-Būtent čia 4 mėnesius,-giliai įkvėpė ir išpūtė orą.

-O esi buvus ir kažkur kitur?-nustebau, juk ji tokia jaunutė .

-Mane iš vežė iš Ispanijos kai man buvo beveik 15 ir beveik du metus buvau Vokietijoj, kiek vėliau mane pardavė. Ir štai aš čia,-skėstelėjo rankomis.

-O dieve...-papurčiau galvą, tai kažkoks absurdas. Koks šunsnukis taip gali elgtis su žmonėmis? Man į galvą netelpa.

-Na o kokia tavo istorija?-pasisuko į mane taip išsklaidydama visas mano mintis.

-Gyvenau nuobodu gyvenimą, kiek vėliau atsirado nuostabus vaikinas. Jis Niall Horan iš One Direction jeigu žinai tokią?-padariau pasakojimo pauzę .

-Ne, déjà,-ji papurtė galvą ir mielai nusišypsojo.

-Tai gi, kaip ir sakiau atsirado jis. Pradėjau gyventi tobulą gyvenimą. Niall buvo pats geriausias vaikinas kiek esu turėjus, jis besąlygiškai mane mylėjo ir saugojo. Tačiau jis turėjo išvažiuoti , o tada štai aš čia,-lėtai pasakojau prisimindama kiekvieną įvykį su Niall. Pasiilgau jo, atiduočiau bet ką, kad tik jis dabar butų čia. Na žinoma ne būtent šioje vietoje, bet šalia manęs.