Your letters✔

Part 43:Juk tu jau apsisprendei

Praėjo kelios savaitės. O iki šiol niekas nepasikeitė. Aš vis tampau ir tampau Niall ir Harry tarsi marionetės virveles. Atvirai kalbant negaliu išsirinkti. Ir nors elgiuosi kaip tikra savanaudė, ir nors matau kaip stipriai jiems skauda. Niall ir Harry negali pažiūrėti vienas kitam į akis, jie tapo tarsi didžiausiais visų laikų priešais

-Ką ruošiesi daryti toliau?- Louis sedėjo šalia manęs ir nors jis bando to neparodyti, bet akivaizdžiai pyksta ant manęs

-Nežinau, suprask aš juos abu myliu,- stipriau įsisupau į antklodę

-Bet gali pasirinkti tik vieną, privalai tai suprasti ir kuo greičiau apsispręsti,- padavė man puodelį karštos arbatos

-Žinau, bet pasirinkdama vieną aš prarasiu kitą. O to noriu mažiausiai,- žvelgiau į židinio vidų ir nors ugnies nebuvo tačiau nenorėjau pažvelgti į Louis

-Tu nori juos abu laikyti prie savęs?- jo balsas, kad ir labai tylus, bet pasiekė giliausius mano širdies kampelius

-Aš to nesakiau. Aš sakiau jog nežinau ką pasirinkti,- papurčiau galvą ir gurkštelėjau karšto skysčio

-Nemeluok pati sau,- Louis tonas buvo toks tolygus ir raminantis, kad akimirkai pamaniau jog šnekame apie visai paprastus ir nesudėtingus dalykus

-Ką turi galvoje?

-Tu juk žinai atsakymą, tu žinai ką pasirinkti. Aš matau tavo akyse, juk tu jau apsisprendei,- jo ranka pakėlė mano smakrą ir žvelgė tiesiai man į akis, atrodo Louis skvarbus žvilgsnis prasiskverbė iki sielos gelmių. Ir šįkart Lou visiškai buvo teisus, aš giliai širdyje žinau atsakymą. Tik gaila jis visiškai nepateisina nei vieno iš mūsų lūkesčių. Bet manau tai teisingiausias kelias, kurį turiu pasirinkti jeigu ne dėl savęs, tai dėl jų.

***Harry akimis***

Tarsi visai netyčiom užsukau į Niall kambary. Girdėjau Jessi kalbant su Louis apačioje. Todėl manau man reikia išsiaiškinti su Niall. Turiu su juo pašnekėti, juk daugiau negalima taip gyventi laukiant kol Jessika pasirinks ir kasdien šnypščiant vienam ant kito tarsi nuodingom gyvatėm

-Sveikas, brol,- pasibeldęs ir gavęs leidimą įėjau

-Labas,- Niall sedėjo lovoje ir žvelgė į vieną tašką, kas atrodė tikrai kraupiai

- Kaip tu?- prisėdau ant lovos, nugarą įremdamas į sieną o kojas ištiesdamas

-Dar klausi,- burbtelėjo neatitraukdamas žvilgsnio nuo sienos. Bandžiau nusekdamas jo žvilgsniu suprasti kur jis žiūri, tačiau tai atrodo neįmanoma

-Suprantu tave,- linktelėjau galva ir bandžiau dar kart mintyse perbėgti žodžius kuriuos buvau sukūręs ir kuriuos norėjau pasakyti Niall. Tačiau kaip tyčia galva buvo visiškai tuščia, o kelių valandų repetavimas ižtiesiog išgaravo

-Ko norėjai? Juk atėjai čia nebe reikalo,- jo rankose buvo kažkoks skuduriukas kurį jis tai suglamžydavo tai ir vėl ištiesindavo

-Na, taip... Dėl to,- apsilažiau lūpas ir kelis sykius atsikrenksčiau. Taip bandydamas išpešti dar bent kelias sekundes apmąstymam

-Tai kalbėk,- paskatino mane. Niall balsas tarsi roboto. Visiškai užkimęs ir toks tolygus, kad nematydamas vargu ar pasakytum jog čia kalba žmogus

-Aš tik norėjau pasakyti.. Jog kai Jessika galų gale pasirinks.. Ir jeigu ji pasirinks tave.. Aš išvyksiu. Paliksiu grupe ir netrukdysiu jums. Nesikišiu į jūsų gyvenimą ir daugiau niekad, nieko apie mane negirdėsit,- po kiekvieno sakinio reikėjo įkvėpti vis daugiau oro, nes šiuos žodžiu man tikrai buvo sunku ištarti. Žinant tai kaip aš stipriai myliu muziką, dainavimą ir Jessiką

-Gerai, tuomet jeigu ji pasirinks tave, aš taip pat išvažiuosiu,- pritariamai linktelėjo ir pagaliau pažiūrėjo į mane. Iš jo akių matėsi, kad Niall nejuokauja. Aš taip pat esu visiškai tikras dėl savo žodžių.

***Jessikos akimis***

-Tu teisus. Manau jau žinau ką darysiu toliau,- linktelėjau pritardama ir padėjus puodelį ant staliuko atsistojau nuo sofos

-Kad ir kas tai bebūtų aš žinau jog tu nuspresi teisingai,- Louis apkabino mane. Mano širdis beprotiškai daužosi į šonkaulius

-Tikiuosi, jog tu teisus,- apglėbiau jį ir užsimerkiau. Mano širdis, mąno jog tai teisingiausia. Tikiuosi jog ji neklysta.

ps://�y.᤾