Your letters✔

2.3:Gyvenimas kasdien gerėja

Noriuuu nuomoniųų!! Gero skaitymo :)

Pašokau iš lovos, buvau visas šlapias. Širdis daužėsi it patrakus ir maniau jog išoks ir mano gyvybė užgęs.. Supratęs jog užmigti daugiau nepavyks lėtai išsiridenau iš lovos. Ji buvo tuščia. Visi mano namai buvo tušti. Ir nors mane supa draugai. Tačiau viduje jaučiausi vienišas ir niekam nereikalingas. Pasiekiu virtuvę, prisipilu šalto vandens. Priglaužiu vėsią stiklinę prie lūpų ir nuriju keletą didelių gurkšnių vandens. Jis nubėga mano gerkle ir tarsi atgaivina mane. Padėjąs jau beveik tuščią stiklinę ant stalo patraukiu atgal į lovą, atsigulu ant nugaros ir keletą minučių stebiu lubas, tačiau suvokęs jog man ima trūkti oro išeinu į balkoną jo šiek tiek įkvėpti. Vos išėjus mano ir taip šaltas pėdas dar labiau atvėsina stingdančio šalčio plytelės. Juk galų gale dabar ruduo ir oras nėra labai šiltas. Bet man vienodai jog aš tik su apatiniais ir kas nors gali mane pastebėti. Atsiremiu į sieną, nuslystu ja. Man šalta tačiau neprisiverčiu eiti į vidų ar bent jau apsirenkti.. Prasėdžiu taip kurį laiką kol išgirstu balsą savo namuose

-Niall kur tu,-pasigirsta švelnus merginos balsas, puikiai jį atpažystu, tai El. Nieko neatsakau, tiesiog sėdžiu kojas prisitraukęs prie savęs ir galvą padėjąs ant jų

-Niall,-dar vienas balsas pasieke mano ausis, tai Dani. Jos balsas kiek išsigandęs ir pilnas nerimo. Jaučiu tai

-Štai kur tu,-abi merginos sušunka vienu metu ir pajaučiu šiltas rankas ant savęs

-Niall, eik į vidų,-El pavele mano plaukus, jai visad patikdavo mano blondiniški plaukai, ji sako, kad atrodau mielai. Aš tyliu ir jos nesulaukę mano atsakymo timpteli mane už rankų aukštyn taip priversdamos atsistoti. Jos mane nuveda prie lovos ir ten pasodina bei pačios prisėda šalia

-Tavo durys buvo neužrakintos ir mes įėjom,-po ilgos tylos prataria Dani

-Mes tiesiog užsukom pažiūrėti kaip tu, vaikinai sakė, kad praleidai vakarykštę repeticiją,-nutesė minty El ir pajaučiu jos balse gailestį ir dabar pasijuntu toks besąlygiškai apgailėtinas

-Aš nenoriu niekur eiti, noriu tik gulėti lovoje ir laukti kažko. Galbūt geresnių laikų, tos dienos kai skausmas atslėgs ir galėsiu gyventi toliau,-papurtau galvą, o mano balsas pasklinda po kambary, mano balsas toks pats apgailėtinas kaip ir visas aš

-Mes tave suprantam, bet turi kažką daryti. Mums Eden pasakojo kokia tavo būsena, mes norim tau padėti,-El atsidūsta ir prisiglaudžia prie manęs, ji tikrai šauni, Lou pasisekė. Kambary įsivyrauja tyla. Noriu dingti iš čia, bėgti neatsisukdamas, pabėgti nuo savęs ir savo minčių.

***Jessikos akimis***

Jau daugiau negu savaitė esam Londone. Džiaugiuosi, kad grįžom. Buvau susitikus su savo tėvais ir senais klasiokais. Vis dar šiek tiek baisoka vaikščioti Londono gatvėmis, nes bijau sutikti juos. Tačiau dienos bėga, aš dirbu, susitinku su tėvais, su draugais ir būnu su Noah, bei mažuoju Hačiu. Jis velniškai išdykęs, sudraskė keletą mano rūbų. Tačiau yra velniškai mielas augintinis

-Ką veiki?- į virtuvę įeina Noah ir pakštelna man į kaktą. Net negirdėjau kada is grįžo. Prisiminus jo klausimą iškeliu eskizų sąsviunį su pradėta piešti vestuvine suknele

-Ir kaip?- išsišiepiu ir ištaisau kelias linijas

-Nuostabi,- nusišypso ir pakilnoja puodų dangčius tikėdamasis rasti maisto, kurį visai per darbus užmiršau

-Atleisk, nespėjau, tuoj kažką padarysiu,- pabučiuoju jam į žandą ir atidarau šaldytuvo dureles

-Kaip darbe sekėsi?- užkaičia arbatinuką ir prisėdęs prie stalo stebi mane

-Puikiai, beveik baigėme mano rudeninę kolekciją, manau greitu laiku bus mano asmeninės, rudeninės kolekcijos atidarymas,- atsisuko prieš jį ir pasimaivau. Jis sukikena ir mirkteli man. Šiltai nusišypsau. Gyvenimas kasdien gerėja ir gerėja.