Your letters✔

2.4:Tiesiog už tai, kad esi

***Niall akimis***

-Po velnių, aš nenoriu į kažkokį kvailą rudenio kolekcijos pristatymą,-išrėkiau tai Paul į akis. Aš vis nenoriu nieko. Galėtų jie pagaliau susiprasti ir palikti mane ramybėje

-Tu privalai,-ir vėl tą patį pakartoja Paul visiškai neutraliu balsu. Jis toks ramus. Retsykiais atrodo jog jam nusispjaut ant manęs, mano jausmų. Aš neesu suknistas robotas, kad galėčiau viską pamiršęs tiesiog toliau gyventi grįždamas prie kasdieninės rutinos

-Tik dėl kvailų kelių dainų aš turėsiu sedėti visą sumautą renginį?-pavarčiau akis kiek ramesniu tonu, galbūt išorėje ir neatrodė jog esu piktas ir suirzęs, tačiau mintyse jau seniai kolioju Paul ir visą vadybą

-Taip, tai tavo darbas,-kumščiu trenkė į stalą Paul

-O merginas bus galima vestis kartu?-lyg bandydamas nukreipti temą paklausė Liam

-El, Dani, Eden ir Perrie taip, Kate ne,-griežtai pasakė Paul. Kate- naujoji Harry „mergaitė", kuri yra iš tiesų tik tam, kad jį prablaškytų ir neleistų visko prisiminti ir kurią Harry apsimeta mylintis, tačiau vos jai nusisukus duodasi su kitom

-Ir kodėl gi ją reikėjo išskirti?-nusivaipė griūdamas ant sofos Harry

-Ji pastarajį kartą jums einant į apdovanojimus elgėsi vulgariai ir prikrėtė nesamonių, negi neatsimeni žurnalistų atsiliepimų?-paklausė kilstelėjas antakius Paul

-Koks skirtumas,- dar išgirstu pasipiktinusio Harry žodžius ir pačiupęs savo švarką nuo kėdės atlošo išskubėjau iš šio itin mažo kambarėlio. Tačiau žingsniai už manęs bylojo, kad kažkas nusprendė manęs vis dar nepaleisti

-Kas tau nutiko, Niall?-švelnus Liam balsas pasiekė mano ausis ir jo ranka palietė mano petį šiek tiek nuramindama pyktį verdantį manyje

-Nieko, man viskas gerai,-bandžiau nusišypsoti tačiau nemanau jog man pavyko

-Tu pasikeitei..-jo ir antra ranka atsidūrė ant pečio ir jis taip privertė mane atsisukti į įį. Taip ir norėjosi jam į veidą išrėkt „kaip aš galėjau nepasikeist, kai praradau vienintelę tikrąją savo meilę", tačiau turbūt tik žinojimas, kad Liam yra vienas iš nedaugelio žmonių kuriam tikrai rūpiu, neleido to padaryti

-Man viskas gerai,-jau iškošiau pro dantis, stengdamasis parodyti nepasitenkinimą esama situacija

-Ne atrodo, tu lyg nesavas. Per visus šiuos metus matau tave pirmą kartą tokį.. Palūžusį,-papurtė galvą Liam, netikėdamas mano žodžiais

-Tiesiog.. Susitiksime vakare Liam,- truktelėjau pečiais ir nesulaukęs atsakymo išskubėjau pro pastato stiklines duris. Vos išėjąs iš kišenės išsitraukiau cigarečių pakelį ir nieko nelaukęs įsikišau ją į burną. Įtraukiau kelis dūmus taip kenkdamas sau, tačiau man tai nerūpėjo. Man neberūpėjo niekas. Iš tiesų Liam teisus šiandien pirmą kartą jaučiuosi toks palaužtas. Prieš tai buvo blogai, verkiau, kaltinau save ir daužiau viską kas papuolė po ranka, tačiau dabar nors ir ašaros išsibaigę skausmas daug didesnis nei, bet kada gyvenime. Be jos aš negyvenu, aš tik egzistuoju.

***Jessikos akimis***

-Ne, ne ir dar kart ne,- susiėmiau už galvos ir pravirkau. Mano verkimas tapo vos ne ištisu kūkčiojimu. Pajaučiau kaip tvirtos rankos apsivynioja mano gležną kūną

-Šiandien diena, tai tavo diena. Neleisk jiems to sugadinti,- pabučiuoja mano viršugalvį ir raminamai siūbuoja. Jaučiu kaip raudojimas dingsta ir lieka tik menkas verkšlenimas

-O kas jeigu jie mane atpažins?- po kurio laiko tyliai prakalbu ir susiraukiu nuo tokios minties

-Taip nebūtų jeigu net ir tu to labai norėtum. Praėjo ištisi metai. Tu neatpažįstamai pasikeitei. Tu prieš metus ir tu dabar, tai visai skirtingos merginos,- pakėlė mane nuo žemės ir švelniai apkabino. Pasistiebiau ir pabučiavau jo žandą

-Čia už ką?- viena ranka pavėlė mano plaukus

-Tiesiog už tai, kad esi,- taip pat suvėliau jo plaukus, o jis mielai sukikeno.