Your letters✔

2.25:Forever and always

SVARBUUU.. PASKAITYKIT!!!!   Kadangi ši dalis paskutinė. Tiksliau paskutinė 2 sezono dalis.. Dėl trečio neesu tikra. Ankščiau buvau tikra, kad tikrai rašysiu. Bet gali būti, kad vasarą kurį laiką būsiu užsienyje ir šiaip užsiimsiu visokiausiom nesamonėm :D todėl bijau, kad laiko rašymui nebeliks.. Nežinau ar jus tai tenkins.. Tai tiesiog klausiu. Ar norit 3 sezono ir ar lauktumėt dalių, net jeigu jų reiktų laukti ilgai? Ir kaip manot kas vyktų toliau? Įjunkit fantazijas :)) Myliu jus ir Gero skaitymo!!! :****

Klaikiu žvilgsniu žiūrėjau į visus savo draugus kurie dar vakar juokėsi, o šiandien atrodo sugniuždyti ir palaušti. Kada aš pagaliau būsiu laiminga? Kada pagaliau mane nustos persekiot mirtis? Atsibodo gyvent, atsibodo, kad gyvenimas nuolat iš manęs tyčiojasi krėsdamas kvailiausius pokštus.

<...>

Sedėjau ligoninės koridoriuje rankomis apsikabinus kelius, galvą padėjus ant kelių.. Jaučiau sūrias ašaras riedančias skruostais, atrodo ašaros tekėjo tiesiai į ir taip sumaitotą širdį... Nebenorėjau gyventi.. Ir vėl nebenorėjau gyventi.. Tas laukimas ir į neviltį varanti ligoninės koridorių tyla

-Jessi, tau reikia kažką suvalgyt ar bent jau atsigert,- Dani apkabino mane atsisėdus šalia

-Tiesiog leiskit man čia dar kurį laiką pabūti. Aš nieko nenoriu,-jaučiau jog kūnu bėgioja šalti ir nemalonūs šiurpuliai.

***Louis akimis***

Greitu žingsniu ėjau chirurgo link. Pabeldžiu į duris ir išgirdęs leidimą užeiti ižengiau į kabinetą. Prieš mane sedėjo malonių veido bruožų pagyvenęs vyriškis

-Laba diena,-atsisėdau prieš jį, jis neatsakė tik nežymiai linktelėjo galva

-Niall Horan,- ištariau kai pamačiau jį laukiantį pacianto vardo dėl kurio aš esu čia. Jis radęs byla kurį laiką ją pavartė. Paskui įsistebeilijo į mane

-Kas jūs būsit šiam vaikinui?-kilstelėjo antakį akivaizdžiai nepasitikėdamas manim

-Jo brolis,-tvirtai atsakiau, net neabejodamas tuo

-A, taip,-mačiau, kad kiek abejojo

-Kaip jis?-susiraukiau. Norėjau kuo greičiau sužinoti kaip jis laikosi

-Jam paslydus vonioje buvo sutrenkta galva ir plaučiai užpildyti vandeniu, jam buvo atlikta operacija ir sukelta dirbtinė koma,-chirurgas kalbėjo tarsi tai būtų įprastinis ir kasdieniškas dalykas

-Jis pabus?-jaučiau akyse ir vėl besikaupiančias ašaras

-Tai jau jo valioje, bet nedėčiau į tai per daug vilčių,-jo kimus balsas pasiekė mane. Ausyse pradėjo spengti, galva pasidarė per sunki, skrandis atrodo apsivertė o kojas ir rankas suparaližavo.

Po daugiau negu mėnesio.

***Jessikos akimis***

Pastarasis mėnesis buvo nepakeliamas, nepakeliamas muns visiems.. Visa mūsų šeima arba tas kas iš jos liko. Daug kad palūžę ir akivaizdžiai puolę į depresiją... Man taip neatsitiko arba aš bent to tikiuosi. Iš tiesų mane į priekį veda tik viltis, kad jis pabus. Nors ir chirurgai tai neige, aš tuo tikiu.. Esu dėkinga vaikinam kurie į Niall gydymą sudėjo visas savo pastangas ir pinigus, nes aš manau jeigu ne pinigai tai Niall gyvybę palaikantys aparatai seniai būtų atjungti. Visi chirurgai sako, kad vilties nėra tačiau aš tikiu, kad jis pabus... Gyvenu su Noah. Jis tikrai nėra mano vaikinas ir aš jam nieko nejaučiu tiesiog jis man padeda, nes žinau, kad likus viena neištverčiau.. Esu jam už tai nuoširdžiai dėkinga. Yra ir šiek tiek geresnių naujienų tačiau visiškai nenoriu apie as dabar kalbėti.

<...>

Parėjau namo, neilgam. Keletą valandų nusnūsiu ir vėl grįšiu pas Niall. Vos įžengus mane pasitiko žvakių šviesa ir kostiumuotas vyras. Tai buvo Noah

-Noah, nereikia,-atstūmiau jį kai jis bandė mane apkabinti

-Klausyk Jessika, aš suprantu, kad tau dabar sunku ir aš neesu geriausias kalbų sakytojas. Tad tiesiog paklausiu ar sutiktum būti mano žmona?-jo balsas virpėjo. Regis jis buvo visiška Niall priešingybė, nebuvo toks geraširdis ir drąsus bei vaikiškas. Arba tiesios Niall mano akim buvo tobulas

-Tu juk supranti, kad aš negaliu. Nesupyk, bet aš tau nejaučiu nieko, esu tau dėkinga, bet tai tik tiek. Suprask, aš nieko niekad nepamilsiu taip kaip myliu Niall. Aplamai nemanau, kad dar kadanors ką nors pamilsiu, mano širdis priklauso jam,-šyptelėjau puse šypsenos

-Aš suprantu ir šis žiedas tebus mano prisiekimas tau, kad nuolat tave saugosiu ir nepaliksiu vienos,-vaikino šypsena buvo persikreipus o akyse žibėjo viltis

-Aš su tuo sutinku ir mes galime gyventi drauge, kaip ir seniau. Tačiau, atleisk, bet ne. Aš negaliu priimti šio žiedo, kad ir kokią prasmę tai turėtų,-praėjau pro jį. Atsibodo, kodėl visi tiesiog negali manęa palikti ramybėje?

***Autorės akimis***

Mergina sedėjo prie vaikino, savo delnuose laikė jo ranką. Iš jos lūpų sklido malda. Jos skruostai buvo šlapi nuo ašarų, ji gyveno vedama vilties. Tik viltis tepalaikė jos gyvybė

-Aš prisiekiu, Niall, kad ir kas benutiktų, aš nepamiršiu tavęs ir niekad nenustosiu mylėti,-iš jos lūpų sklido sunkūs žodžiai susimaišę su ašaromis. Ji pasilenkė prie blondino ir švelniai į lūpas sušnibždėjo

-Forever and always,-ji suskeldėjusiomis lūpomis prilietė mėlynakio blondino šaltas, negyvas ir sustirusias lūpas.