Your letters✔

3.20:Tu netekai savo šeimos

-Žinau, kad tai neprilygs namams, bet man nebus taip liūdna vienai, o tikiuosi, kad ir tau galėsiu palaikyti kompaniją,- linkteliu galva ir įeinu į viešbutį, kuriame laikinai apsistojo Perrie. Ji pasiūlė pagyventi, kurį laiką kartu, nes pasak jos ji nenori būti viena, tiesą pasakius aš irgi nenoriu dėl to ir sutikau
-Aš paguldysiu mergaites, jeigu nesunku padaryk man arbatos,- maloniai šypteliu Perrie ir einu link kambario vienoje rankoje laikydama Alex, o į kitą mano ranką tvirtai įsikibus Melissa, kuri eina šalia manęs ir kartas nuo karto patrina savo apsimiegojusias akytes. Paguldau Alex į lovytę, kuri stovi kambario kampe visai netoli lango. Tuomet nurengiu Liss ir paguldžius apkloju bei pabučiuoju į kaktytę. Rytoj teks važiuoti apsipirkti kadangi bent kurį laiką neplanuoju grįžti į namus.
<...>
-Pamatysi, Niall atsitokės ir viskas grįš į senas vežias,- Perrie stengiasi mane guosti, nors jai paguodos reikia ne ką mažiau negu man
-Taip, galbūt. Tik nežinau ar aš vis dar norėsiu grįžti į tas vežias,- giliai atsidūstu ir rankose pasukioju puoduką su šiltu turiniu jame
-Ką tu turi galvoje?- ji susiraukia ir žiūri į mane, trukteliu pečiais kurį laiką galvodama ką būtent aš noriu pasakyti
-Galbūt tiesiog visko įvyko tiek daug ir aš nebežinau ką tai galėtų reikšti.. Galbūt mums tiesiog nelemta būti kartu, gal mes tik trukdom vienas kitam,- jaučiu kaip akyse vėl kaupiasi ašaros. Užverčiu galvą į viršų ir kelis kartus stipriai sumirksiu bandydama nepravirkti
-Juk žinai, kad tai netiesa. Tu ir Niall.. Jūs tiesiog esat skirti vienas kitam ir niekas niekad to nepakeis,- jaučiu kaip draugė susierzina nuo tokių mano žodžių todėl nieko nebesakau nors mintyse ir manau, kad galbūt tai iš tiesų dar vienas ženklas jog mums nieko neišeis ir neverta švaistyti laiko.

***Niall akimis***
Pabundu ir kurį laiką nesuvokiu kas dedasi aplinkui mane. Spalvos ir vaizdai bei garsai atrodo išsikreipę. O galvos skausmas toks stiprus, kad net ausyse spengia. Bandau susitvarkyti su viskuo kas yra aplink mane. Ant staliuko prie lovos stovi butelis vandens. Nieko nelaukdamas užpilu visą jo turinį ant savęs, po kurio laiko atrodo viskas susidėlioja į savo vietas, tik galvos skausmas niekaip nerimsta
-Jessika, atnešk vaistų,- surėkiu per visus namus ir užmerkiu akis laukdamas kol pasirodys mano žmona. Po kurio laiko atsimerkiu suprasdamas, kad ji neateis. Šiaip ne taip išsiridenu iš lovos ir nerangiais žingsniais apeinu visus namus. Nei gyvos dvasios. Po velnių kur mano žmona ir vaikai. Susirandu telefoną ir surenku Jess numerį. Telefonas išjungtas. Surenku Liam numerį ir po kelių pyptelėjimų jis atsiliepia
-Liam, kur mano šeima?- jaučiu kaip galva svaigsta, o pyktis tiesiog jyla mano venomis
-Oh, tu tik dabar atsitokėjai,- jo susierzinęs balsas verčia pyktį mano kūne tik dar labiau kilti
-Po velnių, sakyk kur jos.
-Jų namuose nėra jau penkios dienos, o tų susivokiai tik dabar. Žinai, manau, kad šįkart tu netekai savo šeimos ir ta tik tavo kaltė,- nespėjus man nieko daugiau pasakyti jis padeda ragelį. Pyktis atslūgo, bet dabar jaučiuosi sutrikęs. Negi jų čia nebuvo penkias dienas, o aš to net nepastebėjau?