Your letters✔

2.8:Vis dar myli

***Jessikos akimis***

Aukšta mergina, rudais, lengvai garbanotais plaukais stovi prieš mane, jos akyse žiba ašaros kurias ji stengdama nuslėpti vis nuvalo kiek didoko megztinio rankove. Ji beveik nepasikeitus nuo tada kai paskutinį kartą bendravom. Tik dabar atrodo kiek liūdnesnė ir jos akys nebespindi taip kaip seniau. Aš stoviu atsirėmus į stalo kampą bandydama nenualpti, nenoriu pasirodyti, jog man reikia jos.. Jų visų

-Jessika.. Tu atrodai kitokia..-tylūs žodžiai palieka jos burną ir ji kiek arčiau prieina

-Ko reikia, Eleanora?-mano ausis pasieke šaltas mano pačios balsas

-Man Louis pasakė jog tu čia, Londone. Ir aš atėjau su tavim pasikalbėti,-bandė paliesti mane, tačiau aš pasitraukiau taip išvengdama prisilietimo

-Ir ką turėtų keisti, tai jog aš čia?-kilstelėjau antakį, nors galiu pripažinti, tikrai pasiilgau šios patrakusios mergiotės

-Mes tavęs pasiilgom.. Grįšk pas mus,-jos akyse susikaupė ašaros, kurių ji nebesistengė nuslėpti ir didelės kaip pupos ašaros pradėjo riedėti jos skruostais

-Ne,-papurčiau galvą

-Jam reikia tavęs, jis tave vis dar myli..-jos balsas drebėjo ir manau ji įdėjo daug pastangų, kad jis neužlūštų

-Ne, aš negaliu,-širdis suvirpėjo tačiau stengiausi neparodyti, kad manyje dar liko dalis Jessikos kuriai rūpi, kuri myli juos visus ir nori grįžti

-Tada, jeigu ne dėl Niall. Tai grįšk dėl mūsų. Mums tavęs reikia. Louis jau turbūt visą amžinybę nesišypsojo, Eden kas nakt verkia, o Niall. Jis pasikeitė. Jis jau nebetas mielas airis. Jis tapo šaltas ir abėjingas. Jam niekas neberūpi ir aš galiu galvą guldyt, kad tai dėl tavęs. Jam reikia tavęs. Prašau pasikalbėkit,- ji ant stalo padėjo mažytį popieriuką kuris buvo suglamžytas

-Eleanora. Tiesiog Išeik. Nes priešingu atvėju aš turėsiu iškviesti apsaugą,- jaučiau jog akyse kaupesi ašaros ir nemanau, kad dar ilgai būčiau galėjus ištempti neapsiverkus

-Gerai. Aš išeisiu. Tik prašau, pagalvok apie tai,-jos veide atsirado šokia tokia šypsena, tačiau netrukus ji apsisuko ir greitais žingsniais išėjo pro mano kabineto duris užverdamas jas paskui save. Pakėliau tą mažytį lapelį nuo stalo ir atsargiai jį apžiūrėjau. Nemanau, kad padarysiu gerai jį skaitydama. Tačiau smalsumas mane nugalėjo ir vis dėl to išlanksčiau popierėlį bei akimis nužvelgiau dailų raštą. Šiek tiek atsipūčiau kai supratau jog raštas El. Ne Niall. Tačiau laiškelio turinys ne ką mažiau sukrėtė.

*

Manau jog joki mano žodžiai nepakeis tavo nuomonės. Todėl tik prašau. Paskambink jam. Arba tieisog nuvažiuok pas Niall. Jam tavęs reikia. Jis vaikšto ant ribos ir nežinia kaip ilgai dar tai tęsis.

*

Laiškelio galia buvo kaip supratau jo numeris ir adresas. Nemanau, kad skambinsiu jam ar tuo labiau susitiksiu su juo. Nenoriu. Nenoriu jo matyt. Noriu ir vėl išvykt iš Londono ir daugiau niekada čia negrįžt. Suklupau. Kodėl gyvenimas turi iš manęs tyčiotis. Kodėl. Nekenčiu savęs. Nekenčiu gyvenimo.

***Niall akimis***

Gulėjau lovoje laukdamas merginos kuri manau netrukus jau stovės man prieš akis. Mintyse bandžiau prisiminti jos balsą. Tačiau lyg tyčia neatsimenu nei trupučio jos balso. Nors puikiai žinojau, kad tą balsą esu girdėjas ne kartą tačiau kam jis priklausė negalėjau nustatyti. Pats to nenorėdamas prisiminiau kiekvieną Jessikos prisilietimą, jos minkštas, švelnias ir velniškai saldžias lūpas. Norėčiau jog ji vėl būtų čia. Ir dabar atbėktų tik su mano maikute, šoktų į mano glėbį ir stipriai prispaustų savo lūpas prie manųjų. Užsimerkiau bandydamas prisiminti jos veido kontūrus. Figūrą. Staiga per kūną nuėjo milijonas širpuliukų kai prisiminiau ją. Dar kelias akimirkas svajojau kol mano minčių nesudrumztė stiprus bildesys. Smalsumo vedamas greit pašokau iš lovos ir jau netrukus stovėjau prie durų. Pravėriau jas. Prieš mane stovėjo mergin.. Puikiai girdėjau jog ji verkė ir nors buvo nežmoniškai tamsu, atpažinau ją.