Your letters✔

Part 44:Iki, mano meile

Paskutinė dalis, tikiuosiu patiks. Daug galvojau su kuoriuo visgi palikti Jessiką. Ir pagaliau nusprendžiau, tikiuosi jog nieko nenuvyliau :)) Laukiu daug nuomonių :))

Keista tiesiog taip išeiti paliekant viską praeitį. Visus prisiminimus, juoką ir net ašaras kurios tik dabar supratau kiek daug man reiškia. Dar kart atsisuku nužvelgdama mano ir Niall namą, kuriame žadėjome gyventi kartu, auginti vaikus ir tiesiog visą likusį gyvenimą mylėti vienas kitą. Londone oras šiltas ir nors visą naktį lijo dabar tik kur ne kur nuo medžių laša mažyčiai lašiukai. Dar vis tamsu, bet kas minute dangus vis šviesėje ir neužilgo kils saulė. Ašara nurieda skruostu. Manau, kad elgiuosi teisingai. Niekur neskubėdama akimis nužiūriu kiekviena namo ir jo aplinkos detalę bandydama įsiminti kiekvieną smulkmeną. Sugaunu save traukiant telefoną norint nufotografuoti namą prisiminimui, tačiau paskutinę akimirką sustabdau save. Man nereikia papildomo skausmo, papildomų prisiminimų kurie man tikrai nepadės visko užmiršti

-Iki,- užsimerkiu ir giliai įkvėpus apsisuku. Už kelių namų matau stovint geltoną mašiną. Niekur neskubėdama judu link taksi ir nors jau iš toli, bet matau, kad vairuojas yra velniškai nepatenkintas dėl to, kad verčiu jį laukti. Pati įsikeliu du lagaminus į bagažinę ir įsėdu į automobilį

-Kur važiuosi?- burbteli senas, vešlių ūsų vyriškis

-Tiesiog dabar važiuokit tiesiai parodysiu kur,- mašina pajuda, o aš akimirkai imu gailėtis dėl savo sprendimo. Tačiau viskas. Atsigręžti nebegaliu. Grįždama į jų gyvenimus atnesčiau tik dar daugiau skausmo, ko jiems visiems dabar reikia mažiausiai. Prieš palikdama Londoną noriu dar kartą aplankyti mano ir Niall vietą. Mūsų pirmojo susitiko vietą.

<...>

-Galbūt galite čia kurį laiką palaukti?- sustojus mašinų stovėjimo aikštelėje pasilenkiu per sėdynes prie vairuotojo

-Būtent kiek?- senis užgesina mašiną ir piktai per veidrodėlį žiūri į mane. Iš odinukės kišenės išsitraukiu šimtinę ir įgrūdu jam į rankas

-Čia už laukimą,- burbteliu ir išlipu iš mašinos. Sugrūdu rankas į kišenes ir nunarinus galvą einu link proskynos pro kurią jau matosi ežero kraštas. Nusimetu batelius norėdama geriau jausti šlapią rudenio žolę. Ji šalta, tačiau keistai maloniai glosto pėdas. Saulė jau kyla, ežeras kaip niekad ramus it stiklas. Geltonai rausva saulė atsispindi vandenyje ir atveria nuostabų vaizdą kuris tikrai malonus pavargusiom akim

-Kaip manai ar kadanors mums visiems viskas bus gerai?- tai klausimas daugiau pačiai sau. Žinoma būtų keista jeigu jį skirčiau kam nors kitam, juk esu čia viena. Nors anksčiau drąsiai mėgavausi vienatve, dabar ji ima mane bauginti. Šiurpuliukai ima lakstyti kūnu priversdami visą organizmą tarsi drebėt iš vidaus

-Pasiilgsiu šios vietos, pasiilgsiu šio gyvenimo. Iš tikrųjų tai jau pasiilgau,- nebeišlaikau to viduje ir mano balsas pasklinda drėgname ore. Negaliu daugiau čia būti. Dar sykį įkvėpiu gaivaus oro ir apsisukus patraukiu link taksi. Įsėdu į mašiną ir papučiu šilto oro į savo delnus prieš tai juos patrindama

-Kur dabar, panele?- vyriškį tarsi kažkas bent iš dalies pakeitė. Jis šypsosi ir neatrodo toks rūškanas

-Į oro uostą. Tik prieš tai jeigu galima apsukit šiokį tokį ratą aplink Londoną. Iki devynių. Devinta aš turiu būti oro uoste,- prisisegu saugos diržą ir atremiu galvą į langą. Vairuotojas nieko nebeatsako. Turbūt neprieštarauja. Matau kaip vaizdai lėtai skrieja pro mano akis. Vairuotojas tarsi specialiai važiuoja kiek galima lėčiau, tarsi leisdamas man įsiminti Londoną- savo gimtąjį miestą. Esu nuoširdžiai dėkinga jam už tai.

***Autoriaus akimis***

Blondinas paklaikusiu žvilgsniu žiūri į visus sėdinčius svetainėje. Niekam regis neskauda taip stipriai kaip jam. Dabar tai supranta visi. Niekas taip stipriai nemyli tos merginos kaip jis. Prieš juos visus ant staliuko guli kasetė. Nei vienas nežino kas joje, tačiau visų širdys nujaučia kažką negero. Niall drebančiom rankom pajungia įrašą. Prieš akis iššoka Jessikos kūno linijos. Ji prieš juos, televizoriaus ekrane, apsiašarojus ir drebanti. Visi suklusę laukia kol ji pradės kažką daryti ar šnekėti. Kas paaiškintų kokia velniava čia dedasi

-Sveiki. Aš nežinau kodėl tai darau.. Nors tiksliau žinau.. Manau ir jūs patys puikiai tai nujaučiat,- ji nutyla ir žiūrėdama į savo susipynusius pirštus kelis kart sukūkčioja. Kelias minutes ji nešneka. Tiesiog tyli. Girdisi jos netolygus kvėpavimas. Pagaliau ji ir vėl prabyla

-Louis, juk tu žinai kodėl. Pameni tą naktį? Pameni kaip sakiai, kad tu esi tikras jog aš nuspręsiu teisingai? Kaip manai ar aš nusprendžiau teisingai? Norėčiau sužinoti ką jūs visi manot apie mano sprendimą. Gaila, kad daugiau niekad to nesužinosiu,- ji žiūrėjo tiesiai į kamerą. Net ir tokiomis aplinkybėmis nei vienam iš sėdinčių kambaryje nepavyko žiūrėti į virtualias Jessikos akis

-Turbūt dabar jūs mąstot kodėl? Galiu atsakyti, pagaliau galiu atsakyti, bent jau į šį klausimą. Iš tiesų viskas dėl jūsų. Mačiau kiek daug skausmo aš jum sukeliu, kiek kančių ir ašarų mano veiksmai kainavo tau, Niall. Aš mačiau kaip nuoširdžiai tu mane myli ir kaip aš sudaužiau tavo širdį. Tas skausmas tavo akyse, jo buvo per daug, aš negalėjau to pakelti,- Jessikos skruostai šlapi nuo verkimo, balsas kimus. Tačiau ji atrodo užtikrinta savo žodžiais. Ji tiki tuo ką sako, turbūt tiki ir tuo, kad jiems visiems taip bus geriau

-Nialler'i, pameni tu prašiai atsakyti ar myliu tave? Pameni kaip klausiai ar myliu Harry? Ir pameni kaip klausiai kodėl tave skaudinu, jeigu myliu? Aš tada nesugėbėjau tau atsakyti. Nesugebėsiu ir dabar. Aplamai ar galima atsakyti į tokius dalykus? Kaip galiu paaiškinti savo jausmus? Kaip galiu pateisinti savo elgesį kurio pati nesuprantu?- rankose ji kažką laikė. Pakėlus rankas ji prieš kamerą atkišo nuotrauką. Toj nuotraukoj dešimt laimingų, švytinčių, jaunų žmonių. Tai viena iš tobulų akimirkų kurios nei vienas nenorėtų pamiršti, kurios turbūt nei vienas ir nepamirš

-Tai gi, mano brangieji. Nenoriu ilgai gaišti, nenoriu daug šnekėti. Noriu tiesiog atsisveikinti. Noriu, kad jūs žinotumėt, kad jus visus labai stipriai myliu. Gaila, kad neturėjom amžinybės. Bet juk viskas kas turi pradžią turi turėti ir pabaigą. Niekas negali testis amžinai, kad ir kaip mes to norėtumėm. Turbūt čia ir bus pabaiga. Mūsų kaip šeimos pabaiga. O juk po pabaigos ateina nauja pradžia. Nauja pradžia ateis ir į mano ir į jūsų gyvenimus. Aš išvyktu, palieju jus, kad ir su plyštančia iš skausmo širdimi, bet palieka. Tikiuosi jog jums taip bus geriau. O aš? Aš išgyvensiu. Viskas praeis. Tamsūs debesys nuslinks ir saulė vėl nušvies mano, mūsų gyvenimus. Linkiu jums visko ko geriausia. Myliu jus,- ekranas užtemsta ir Jessika dingsta. Visi sėdi apšalę, kol patalpoje nenuaidi gaili grauda. Visų žvilgsniai sutelkti į Niall. Jam dabar sunkiausia. Harry pirmas pašoka ir apglėbe savo vieną iš geriausių draugų, vieną iš savo brolių. Visi patalpoje verkia, o devynių žmonių mintyse skamba ka tik išgirsti žodžiai ir vis kartojasi mintis, kad daugiau niekad nebepamatis merginos kurią taip stipriai mylėjo.

***Jessikos akimis***

Sėdžiu lėktuve laukdama kol jis pakils. Žiūriu į pakilimo taką kuriuo neužilgo kils ir šis lėktuvas. Jis nuskraidins mane į naują gyvenimą. Išgirstu kaip liepiama prisisegti saugos diržus ir tai, kad lėktuvas tuoj tuoj kils

-Iki, mano meile,- tyliai sušnabždu žiūrėdama į tolį. Nežinau kam būtent skiriu šiuos žodžius. Galbūt Niall, galbūt Harry, o galbūt pačiam Londonui. Lėktuvas pradėjo kilti palikdamas praeitį man už nugaros. Dar kelios ašaros išdavikės sušlapino mano skruostus išspausdamas dar vieną skausmo lašą.

***Autoriaus akimis***

Kol mergina spurdančia širdimi ir šlapiais nuo ašarų skruostais skrido pasitikti naujo gyvenimo, blondinukas gulėjo nejudėdamas, tarsi suparaližuotas skausmo. Aplink vyravo akinama tyla, tik kartais išsiveržusi rauda užpildydavo tuščią patalą. Ir kas galėjo pagalvoti, kad istorija prasidėjus nuo elektroninio laiško baiksis taip?