Your letters✔

2.15:Bet aš tave myliu

Jau tikrai ilgą laiką sėdžiu lauke, jie visi viduje, manęs nepasigedo. Ir ačiū Dievui. Noriu pabūti viena su savo mintimis. Viską apmąstyti, tačiau galva tuščia. Tiesiog sėdžiu ir žiūriu kažkur į tolį. Išgirdau daromų durų garsą, neatsisukau, man visiškai nebuvo įdomu kas stovi už manęs. Nenorėjau nieko matyti, nieko girdėti, tačiau vis dėl to mano ausis pasiekė kimus balsas

-Sušalsi,-vienas vienintelis, tiesiog eilinis žodis privertė mane pašokti. Tik todėl, kad tas žodis išėjo iš Niall lūpų. Atsisukau, tai tikrai buvo jis, kaip visada suveltais plaukais, nors ir buvo tamsu tačiau atrodo jo mėlynos akys net ir naktyje ryškiai švietė

-Ar girdi mane? Sakau sušalsi,-jo švelnus ir tylus balsas pasklido naktyje

-Ne, man viskas gerai,-papurčiau galvą ir žvilgsnį nusukau į priešingą pusę. Jis nieko neatsakė, tik netikėtai jo karšti pirštai palietė mano suledėjusią ranką. Mano kūnu prabėgo mažiausiai milijonas skruzdelyčių. Buvau pasiilgus šio jausmo, bet vis dėl to ranką patraukiau. Tačiau jis nepasidavė ir vėl jo pirštai perbraukė per mano petį. Šį kart pašokau ir atsitraukiau kiek toliau nuo jo

-Galiu paklausti?-jis keletą žingsnių žengė arčiau manęs, aš neatsitraukiau, galbūt ir padariau klaidą, tačiau buvau it prikalta, negalėjau pajudėti

-Gali,-užsimerkiau, o žodžiai patys paliko burną, pasklisdami ore

-Ar tu vis dar ant manęs pyksti?-jo veidas buvo prieš mano, o mano širdies atrodo tuoj iššoks iš krūtinės

-Aš ant tavęs niekad nepykau, tai tu turėtum ant manęs pykti, kvailai pasiielgiau, -tyliai ištariau, o vėjas pūstelėjo man į veidą taip priversdamas šaltiems i nemaloniems šiurpuliukams perbėgti mano kūnu

-Tada kodėl tu taip elgeisi? Kodėl tuomet tu išėjai jeigu kaip suprantu dabar gailiesi?-jo rankos atsirado ant mano klubų, nesipriešinau, jeigu atvirai tai ir nenorėjau priešintis

-Tau dar reikia to klausti?! Nenorėjau tavęs skaudinti, mačiau kiek skausmo tau suteikiau. Ir matydama tą skausmą norėjau tiesiog išnykti,-jaučiau jog akyse susikaupia ašaros

-Prašau nepyk. Atleisk man,-jis lenkėsi mane pabučiuoti, bet aš atsitraukiau, tačiau jo rankos ant mano kūno liko

-Aš juk sakiau nepykstu! Niall, aš niekad ant tavęs nepykau, net jeigu ir labai norėčiau, net jeigu tai ir būtų tavo kaltė man neišeitų ant tavęs pykti,-atsidusau vieną ranką įremdama į jo krūtinę

-Tada kodėl tu taip elgiesi?-jis priglaudė savo kaktą prie maniškės

-Jau sakiau. Aš tiesiog nenoriu daugiau tavęs skaudinti,-užsimerkiau bandydama pamiršti tą prakeiktą dieną kaip palikau juos. Netikėtai pajutau jo minkštas, švelnias ir beprotiškai skanias lūpas, nesipriešinau, leidausi bučiuojama, jis mane taip bučiavo kurį laiką

-Daugiau, niekada manęs nebučiuok ar neliesk, aš bijau,-iš tiesų nežinau ko bijojau, bet baimė buvo velniškai didelė, iš visų jėgų laikiausi besistegdama nepravirkti, apsisukau norėdama grįžti į kambarį tačiau jo ranka sugavo mane, atsisukau į jį

-Bet aš tave myliu,-jo žodžiai pasiekė mano ausis, seniai negirdėjau žodžio „myliu" tai privertė mano širdį sušilti ir šiokia tokia šypsenęlę sušmėžavo mano veide, tačiau greit ją paslėpiau nenorėdama suteikti kažkokių tuščių vilčių. Ištraukiau savo ranką iš jo delno ir greit grįžau bandydama pamiršti tai kas ka tik nutiko.

***Niall akimis***

Galiu prisiekti, kad kai pasakiau, kad ją myliu ji nusišypsojo. Aš tikiu jog Jessi jausmai man niekur nedingo. Aš pažadu, kad kovosiu. Kovosiu ir nepasiduosiu iki tol kol ji bus mano. Ir nesvarbu kiek laiko ar pastangų man tai kainuos tačiau ji bus mano. Ir aš tikrai tikiu, kad mums gali pavykti būti kartu. Per daug patyrėme kartu, kad viską paleistumėm vėjais.