Your letters✔

Untitled Part 17

17 Dalis.

***Niall akimis***
Pakilau iš lovos, manau reikia pagaliau išeiti iš šio mažo buto. Užsidėjau batus ir užrakinęs buto duris išėjau į kiemą. Lijo. Na ir gerai taip būsiu bent nepastebėtas. Ėjau kažkur, pats nežinojau kur. Galva neveikė, o ir tikslas mano buvo tiesiog eiti ten kur akys vedė. Nežinojau kur ėjau, nežinojau kodėl ėjau, bet ėjau ten kur atrodė rasiu rambybę.. O jei atvirai norėjau eiti į kiekvieną Londoną namą, belstis į duris, ieškoti Jessikos o ją radęs niekada nepaleisti.

***Jessicos akimis***
Pradėjo lyti, o aš vis dar sedėjau ant to suoliuko. Kažko laukiau, pati nesuprasdama ko... Mamos su mažais vaikais prabėgdavo pro mane vis keikdamos lietų... Galiausiai parkas liko tuščias. Pradėjo temti o aš dar vis nejudėdama sedėjau ant suoliuko. Atrodo nors ir buvau velniškai sušalus ir mano visi drabužiai buvo kiaurai permirkę tačiau kūnas nenorėjo išeiti iš šio parko, lyg norėjo čia pasilikti amžinai. Čia taip ramu ir gera, per visą šį laiką turbūt pirmą kartą jaučiausi tokia rami ir atsipalaidavus, kokia nesijaučiau visą pastarąjį laiką.

***Niall akimis***
Įsukau į kažkokį rajoną, jis buvo ramus, labai ramus, o galbūt ramus todėl kad lijo? Nežinau kaip buvo, bet man patiko. Sutemo, languose įsižiebė šviesos... Pamačiau parkelį, net nedvejodamas patraukiau jo link. Parkas buvo visiškai tuščias, tolumoje įžvelgiau suoliuką ir merginos siluetą, stabtelėjau... Eiti ar neiti? Vis dėlto patraukiau link merginos, galbūt jai kažkas negerai... Ir štai likus keletui metrų iki merginos sudvejojau, ar man tikrai to reikia, juk galiu apsisukti bėgti į savo dviejų kambarių butą ir neiškišti iš ten nosies... Mano mintis nutraukė tylus kūkčiojimas ir dabar kojos pačios patraukė į merginos pusę
-Ar tau viskas gerai?- padėjau ranką ant merginos peties, o širdis sudrebėjo

***Jessicos akimis***
-Ar tau viskas gerai?- kažkas padėjo ranką ant mano peties, pakėliau galvą tikėdamasi išvysti jį, bet pamačiau tik vaikino siluetą
-Taip, man viskas gerai...-pasakiau be jokių emocijų
-Bet juk tu verki,- vaikinas atsisėdo šalia manęs
-Tiesiog nelaiminga meilės istorija,- lengvai šyptelėjau prisiminus visus Niall laiškus
-Pasipasakok bus lengviau,- jo balsas skambėjo taip švelniai ir nuo trenkė tokiomis geromis emocijomis jog net ir jo nepažinodama norėjau jam viską iškloti
-Ah... Na aš turiu vaikiną, bet jo nemyliu...- nutęsiau galvodama ar verta toliau tęsti.. Turiu omenyje laiškus
-Tai palik jį, susirasi kitą,- nors tamsoje nesimatė, bet galėjau lažintis kad jis nusišypsojo
-Susirasiu,- į galvą suplūdo ti jog jeigu ne mano kvaili poelgiai aš ir Niall būtme kartu
-Koks tavo vardas?- jis pasilenkė arčiau, galėjau jausti jo kvėpavimą sau į veidą
-Jessica,-sušnabždėjau ir jis lyg įgeltas pašoko
-Malonu, bet man laikas.-apsisuko ir nubėgo apšviestu parku. Na štai net ir visai nepažįstami žmonės bėga nuo manęs kaip galėdami greičiau. Turbūt mane turėtų uždaryti kambaryje ir niekada iš jo neišleisti. Galbūt bent taip neskaudinčiau sau artimų žmonių.

***Niall akimis***
-Koks tavo vardas?- pasilenkiau arčiau jos veido, kad galėčiau įžvelgti akis
-Jessica,- pašokau
-Malonu, bet man laikas.-apsisukau ir nubėgau tolyn... Išbėgęs iš parko sustojau... Negi tikrai lemta kad kur beeičiau, ką bedaryčiau visur minima Jessi? Ne gi gyvenimui tikrai patinka tyčiotis iš manęs? Kresti kvailus likimo pokštus? Ir neleisti man būti laimingam... Na galbūt labiau tam kuriam bent vieną dieną nedužtų iš sielvarto širdis.