Your letters✔

2.5:Iki,Louis

***Niall akimis***

Mes einame raudonu kilimu. Retkarčiais sustojame papozuoti ir judame toliau. Mane pradėjo erzinti tai jog kiekvienas mano žingsnis yra stebimas ir aptarinėjamas. Pagaliau įeiname į vidų, čia sumaištis šiek tiek sumažėja ir mes surandame didelį apvalų stalą su mūsų visų vardais. Po kurio laiko mums teko sudainuoti kelias dainas, o tada prasidėjo pats „įdomumas". Pačioje renginio pradžioje į sceną išėjo mergina su ilgais šviesiais plaukais ir trumpute aptemta, raudona suknele. Galiu pripažinti ši mergina atrodė nepakartojamai

-Labas vakaras visiems susirinkusiems, visai neseniai šie mados namai pateko į mano rankas. Ir visa ši rudenio kolekcija yra mano darbai, aš tikiuosi jog jums jie patiks ir sulauksiu didelio susidomėjo, ačiū jums ir gero renginio,-ji išpyškino greit. Net gi labai greit ir nieko nelaukus galima sakyti bėgte pabėgo nuo scenos, mane apėmė keistas jausmas, tačiau jį nuvijęs stebėjau modelius ir tikrai skoningus drabužius.

***Louis akimis***

Ka tik kalbėjusi mergina galbūt ir nebuvo panaši į Jessiką, tačiau jos balsas buvo lygiai toks pats ir tas jaudulys kai ji šnekėjo. Nors nemanau, kad tai įmanoma, tačiau aš turiu įsitikinti. Nieko nelaukęs pakilau iš savos vietos ir greitu žingsniu patraukiau užkulsių link ir jau netrukus išvydau neseniai matyta merginą, ji buvo įspūdinga, nors ir mačiau tik jos nugarą. Tačiau kiek suabejojau. Tai negali būti Jessi. Ir tai, kad galiu prisiekti jog Jessika niekada nesirenktu būtėnt tokia suknele ir aukštakulniais kurie sieke turbūt bent penkiolika centimetrų. Nusivylęs apsigrežiau atgal ir jau norėjau traukti į salę stebėti modelių. Tačiau aš neturiu ko prarasti, reikia pabandyti. Atsisukau, tačiau mergina jau buvo beišeinanti

-Jessika?-kiek tylokai paklausiau ir maniau jog ji neišgirs. Tačiau ji sustojo. Nors buvau per mažiausiai 20 žingsnių nuo jos pastebėjau jog ji suvirpėjo, o jos kojos kelis sykius nevalingai linktelėjo į priekį. Iš to ir supratau, kad tai ji. Tai tikrai turi būti ji

-Jessika!-jau garsiai surėkiau. Greitu žingsniu patraukiau link merginos, o ji stovėjo tarsi įbesta vietoje ir nejudėjo.

***Jessikos akimis***

Išgirdau savo vardą, sustingau. Puikiai žinau iš kieno lūpų išėjo mano vardas. Neprisiverčiau atsisukti vildamasi, kad jis tiesiog pasiduos ir apsisukęs grįš į salę. Tačiau jau netrukus jo ranka buvo ant mano peties ir supratau, kad bėgti nebėra kur. Mintyse keikiau save, sakydama jog nereikėjo čia grįšti, jog padariau milžinišką klaidą. Jis netrukus jau stovėjo prieš mane ir mūsų žvilgsniai susitiko. Norėjau pulti į Lou glėbį ir pasakyti mažiausiai milijoną kartų kaip jo pasiilgau tačiau susivaldžiau ir išlikau visiškai šalta ir abėjinga. Jo akyse buvo begalė jausmų. O dideli tamsiai pilki maišeliai po akimis rodė jog jis jau gan ilgą laiką nemiegojąs, turbūt tiksliau deramai nemiegojas. Kurį laiką taip ir stovėjom vienas prieš kitą be žodžių, žiūrėjom vienas kitam į akis laikydamiesi saugaus atstumo

-Jessika, čia tikrai tu?-Lou balsas prikėlė mane iš apmąstymų. Nieko neatsakiau tik ir vėl nugrimzdau giliai į save. Bandydama bent jau mintimis iš čia dingti. Louis buvo pasikeitęs, jo plaukai dabar buvo dailiai sukelti į viršų, akys nebeblizgėjo taip kaip seniai, o veide nežaidė ta šelmiška šypsena

-Tai tu,-lyg atsakė už mane ir nieko nelaukęs mane stipriai suspaudė glėbyje. Atsitraukęs įdėmiai apžiūrinėjo mano išvaizdą

-O tu pasikeitei,-dirbtinė šypsena papuošė jo veidą, atsakiau jam lygiai tokia pačia dirbtine šypsena

-Tu taip pat,-jaučiau jog tuoj nebeišlaikysiu visko savyje ir emocijos išsilies iš manęs

-Pasižiūrėk į save mergyt, tu taip išgražėjai,-parodė rankomis Lou,-tapai tikra moterimi

-Dėkui,-šyptelėjau, nors galiu pripažinti visiškai nenorėjau stovėti čia ir su juo šnekučiuotis

-Aš tavęs taip pasiilgau,- dabar jis šypsojosi nuoširdžia šypsena kuri puošė visą jo veidą

-Klausyk, Lou, niekam nesakyk jog šį vakarą tu sutikai mane, nenoriu, kad kas nors žinotų,-papurčiau galvą

-Tu nori pasakyti, man tiesiog pamiršti tave ir gyventi toliau?-jo balso tembras kiek pakilo ir mačiau, kad jis vos laikėsi neatsiverkęs

-Taip bus visiem geriau,-paliečiau jo petį

-Taip nebus niekam geriau, mums reikia tavęs,-renginys baigėsi ir norėjau kuo greičiau iš čia dinkti

-Juk pats puikiai supranti kodėl viską padariau. Lou, juk tu buvai tas žmogus kuris pažinojo mane geriau nei aš pati save ir iš vieno mano judesio, vieno mano žvilgsnio ar žodžio tu viską suprasdavai. Tu ir tada tai supratai,,-pasakiau pakankamai tyliai, o ašaros jau riedėjo mano skruostais. Ir jau netrukus jie buvo šlapi

-Taip, beveik viskas ką sakai tiesa.. Tik aš niekada nesupratau kodėl tu nusprendei mus palikti. Nesupratau kada tu sugalvojai jog gyvenimo su mumis tau maža. Ir aš tarsi idiotas visą šį laiką kaltinau save dėl to, kad net ir viską iš dalies suprasdamas nesugebėjau tavęs priversti likti,- jo akyse taip pat buvo pilna ašarų. Buvo itin skaudu jį tokį matyti

-Tiesiog.. Prašau, jeigu aš tau rūpiu niekam to nesakyt,- iš lėto, mažais žingsneliais, vis dar žiūrėdama jam į akis tolau palikdama jį ir vėl vieną. Ir nors mano širdis plyšta, aš turiu tai padaryti

-Bet..

-Iki, Louis,- apsisukau ir net nebelaukdama jo sekančių žodžių išbėgau pro duris į nakties tamsą. Prisiminimai smogė su didele jėga todėl nubėgus kelis šimtus metrų suklupau.