Your letters✔

2.7:Didvyris

***Jessikos akimis***

Prabėgo keletas dienų, per jas nebuvau net nosies iškišus iš namų. Nors darbų krūvos tačiau niekaip neprisiverčiu palikti buto. Baimė sutikti Lou. Arba juos visus. Baimė jog is viską išpliurpė kitiems, priverčia mane vėl sugrįšti į lovą vos pakilus iš jos. Tačiau puikiai žinojau jog šiandien nepavyks visą dieną prasivartyti lovoje apsimetinėjant jog man svaigsta galva ar skauda pilvą..Šiandien ta diena kai turiu eiti į darbą ir atlikti tą krūvą darbų. Išsiritu iš lovos ir atlikus visus rytinius ritualus pajudu darbo link. Šį ryt oras tikrai nuostabus nors ir yra kiek vėsoka. Neskubu, einu koja už kojos, todėl savo kontorą prieinu po gero pusvalandžio. Pakylu liftu į aštuntą aukštą, praeinu pro sekretorę kaip visada tarstelėjusi „Labas rytas" ir nuskuba kuo greičiau atlikti visų darbų, kad vėl galėčiau tingiai griūti į lovą.

Beveik įpusėjus dienai mano kabineto durys prasivere ir pro jas įeina Noah su maišeliu rankoje ir vienu turbūt karšto šokolado puodeliu. O ir nesunku atspėti kas maišelyje, manau ten bus šokoladiniai keksiukai. Mano mėgstamiausi. Jis padeda viską prieš mane ir atsisėda ant kėdės kitapus stalo

-Man pietų pertrauka, tai gi pamaniau trumpam užsuksiu pas tave,-jo šypsena sušildė mane iš vidaus

-Žinoma, tik atleisk aš negalėsiu šiandien išeiti pietų, užsikasus darbais iki kaklo,-draugiškai šyptelėjau, jis supratingai linktelėjo

-Tuomet susitiksim vakare namuose,-priėjąs pakštelėjo man į žandą ir jam dar nespėjus atverti durų jos pačios atsidarė, tarp durį stovėjo mano sekretorė

-Ar kažkas atsitiko?-kilstelėjau antakį pažvelgdama į ja

-Viena mergina primigtinai nori jus pamatyti,-greit išpyškino ir laukė mano rekcijos

-Tegu užeina. Aj tiesa Noah, iki,-maloniai nusišypsojau ir kurį laiką patalpoje likau viena. Žinau, kad neilgam, nes kažkas tuoj čia užeis. Turbūt kažkokiai žvaigždutei ar turtingų tėvelių dukrai paskutinę akimirką prireikė dizainerių pagalbos ir deramos suknelės. Prasivėrė mano kabineto durys ir nuo žmogaus kurį pamatau prieš save pasidaro bloga.

***Niall akimis***

Klaidžiojau po naktinį Londoną. Mane besąlygiškai graužia sąžin, vis kaltinu save dėl to kasįvyko ir tie sapnai kurie aplanko kas nakt.

Įėjau į parką. Buvo taip tylu. Mėnulis ir žvaigždės šiandien ypač gerai matėsi, staiga pamačiau krentančią žvaigždę. Užmerkiau akis ir sugalvojau norą.. Kaip būtų puiku jeigu noras išsipildytų. Jeigu ir vėl viskas būtų kaip seniau. Mano mintis ir visą parko tylą nutraukė spiegentis balsas ir pasikūčiojantis rėkimas „Mama!!!" . Pradėjau bėgti balso link, pribėgęs pamačiau mažą mergaitę, stovinčią prie medžio. Jei buvo kažkur šeši metai, na daugiausiai aštuoni. Priėjau arčiau jos ir pritupiau

-Kas nutiko mažyle?-švelniai paklausiau, ji pakėlė savo nuverktas akytes į mane ir jos akyse pasimatė džiaugsmas

-O dieve čia, Horan,-pasakė tyliu balsu ir kaip mat užsidengė ranka burną, nors akivaizdu, kad nebeverkė

-Kuo tu vardu, princese?-paklausiau švelniai ranka perbraukęs per švelnius jos plaukus

-Jessika,-sukikeno. Širdį sudiegė lyg dygliais

-O kur tavo mamytė?-kiek nusišypsojau

-Aš nežinau, aš ėjau namo iš močiutės ir pasiklydau..-pasakė mielu balseliu ir jos skruostais nuriedėjo keletas ašarų

-Gal žinai savo adresą?-kilstelėjau antakį, mažylę pakėlęs nuo žemės, ji linktelėjo galva,-tuomet puiku, eime, parvesiu tave namo.

<...>

Nežinau kaip, nežinau iš kur, bet visas Twitter'is mirga marga žinutėm „Niall Horan didvyris.. Jis parvedė kažkokę mažylę namo.", „Jis padėjo mažai mergaitei" ir panašei. Žinoma džiaugiausi jog galėjau kažkuo padėti. Tačiau kažkodėl nesijaučiau gerai. Mano mintis nutraukė skambantis telefonas, pašokau ir susigaudęs pačiupau telefoną esantį visai netoli manęs

-Klausau,-kiek dusliu balsu pratariau

-Niall, aš turiu su tavim pasikalbėti,-nuskambėjo pažystamas balsas, tik niekaip negalėjau suvokti kas šnekėjo, nes telefonas per daug iškraipė tikrąjį balsą

-Taip, žinoma, atvažiuok pas mane, lauksiu,-man pasakius, kitame ragelio gale nuaidėjo įkyrus „Pyp". Supratau, kad pokalbis baigėsi. Skambino nežinomas numeris. Tai gi beliko laukti ir smalsauti kas netrukus įeis pro mano namo duris.

)���]i