Your letters✔

2.9:Tu man kaip brolis

-Ah, El, tai tik tu. Užeik,-pravėriau plačiau duris, leisdamas merginai užeit. Ji drebėdama įėjo ir stipriai įsikabino į mano maikę bei pradėjo kūkčiot.

-Ar kažkas atsitiko?-apglėbiau ją. Ji tik palinksėjo galva ir kurį laiką tylėjo

-Aš čia tik todėl, nes nebeturiu kur eiti. Supranti, tu man kaip brolis,- kelis sykius sušniurkštė nosimi

-Pasakok, Ele,- glosčiau jos plaukus ir po truputį vedžiau į savo kambarį

-Louis.. Jis,- jos balsas ir vėl užlūžo. Pasodinau ant lovos, ji įlindo į mano glėbį ir aš ant mūsųs abiejų užmečiau kaldrą, nes ji visa tirtėjo

-Ar jam kažkas atsitiko?- švelniai paklausiau, ši miela būtybė tik lėtai ir vos matomai linktelėjo galva

-Ne.. Tiksliau taip..- kurį laiką tylėjo ir giliai kvėpavo, turbūt bandydama susikaupti,- jis girtas.. Aš nebegalėjau ten ilgiau būti. Jam skaudu dėl Jessikos, Louis visiškai palūžo,- šiek tiek aprimo, stipriau ją apkabinau ir ji suinkštė

-Kas čia buvo?- pašokau ir greit uždegiau stalinę lempą

-Tai tik.. Jis netyčia.

-Parodyk,- pakėliau balsą ir ji akivaizdžiai nenoriai pakėlė savo maikutę. Ant jos šono puikavosi mėlynę, o ji pati buvo sulysusi. Jos šonkauliai aiškiai buvo iššokę, o pilvas įdubęs

-Aš jį užmušiu,- jau norėjau lėkti pas Louis ir gerai užtvoti tačiau El mane sulaikė

-Prašau, nereikia,- jos akyse ir vėl kaupėsi ašaros kas privertė mane vėl grįžti į lovą

***Jessikos akimis***

Sedėjau prie didelio stalo apkrauto įvairiausiais daiktais ir pildžiau bereikšmius popierius. Dauguma buvo susiją su netrukus vyksiančiu renginiu. Akys merkėsi. Šianakt likau be miego. Noah taip pat. Man tiesiog nepavyko užmigti, o jis palaikė man kompaniją. Kalbėjomės visą naktį, jis tvirtino jog man reikėtų susitikti su jais visais. Netgi su Niall. Aš vis dar manau jog tai bloga idėja tačiau pažadėjau , kad ją apmąstysiu ir galbūt susitiksiu su jais. Galvoja milijonai minčių ir visos jos trukdo atlikti man būtiną darbą. Bandžiau dar kartą kibti į darbą nustūmus mintis tolyn, tačiau bergzdžiai, mano bandymą dirbti nutraukė tylus beldesys į duris. Giliai atsidusau ir šūktelėjau „užeikit" bei popierius netvarkingai sugrūdau į stalčių. Durys prasivėrė ir pro jas užtikrintai įėjo mano sekretorė. Livė

-Labas rytas, jums atve..-regis visas jos užtikrintumas išgaravo kai mano akyse pamatė ašaras. Nieko neatsakiau. Negalėjau atsakyti. Per daug maudė pilvą ir širdį atrodo lyg adatom smaigstė. Supratau, kad vis gi turiu kažką pasakyti, negaliu verkti prieš savo darbuotojus

-Labas rytas,-atsakiau manau kie per daug šaltai ir stengiausi, kad mano akys nesutiktų jos akimis

-Gal galėčiau jums kuo nors padėti?- jos balsas sušvelnėjo ir ji priėjo arčiau manęs. Papurčiau galvą. Tačiau ji nepasidavė ir nors mes pažystamos vos kelias savaites ji mane stipriai ir tikrai nuoširdžiai mane apkabino. Ašaros paėmė viršų todėl aš taip pat apkabinau ją

-Klausykit..

-Sakyk man tu,- nutraukiau ją ir per ašaras sušnibždėjau, o ji tik lengvai linktelėjo galva

-Galbūt, jeigu tu nieko prieš aš greitai nubėgsiu iki parduotuvės nupirsiu saldumynų ir kai grįšiu tu man viską papasakosi?- nors kaip ir sakiau ją mažai pažinojau supratau, kad ji yra tikrai miela mergina. Atsitraukiau nuo jos ir nusišypsojau bei kelis sykius linktelėjau galva taip pritardama jos idėjai.