Your letters✔

3.25:Ką pasirinkti?

***Niall akimis***
-Kokio velnio, Louis?- jau gal trečią kartą klausiu, o jis tiesiog tyli. Mane pykina, skauda galvą ir niekaip negaliu nustoti verkti. Norisi apsvaigti ir bent taip viską pamiršti, tačiau žinau, kad Harry ir Louis man to padaryti tikrai neleis
-Kodėl?- tyliai sumurmėjau galvą pasiremdamas rankomis. Šis klausimas nebuvo niekam skirtas, bet regis Lou pagaliau sureagavo
-O ko tu tikėjaisi, Niall? Kad užklupsiu tave besidulkinant su kažkokia kekše ir to nepasakysiu Jessikai ir tu galėsi apsimetinėt, kad to nė nebuvo?- jo rankose tušti buteliai, kuriuos jis išmeta ir išeina iš virtuvės
-Galbūt aš pats jai norėjau tai pasakyti?- nuseku paskui jį ir stebiu kaip vaikinai tvarko mano namą
-Neapgaudinėk savęs, gerai? Tu esi per didelis bailys, kad jai tai pasakytum,- pavarto akis vaikinas
-Aš neesu bailys,- paprieštarauju ką tik pasakytiems žodžiais
-Ir ką tu darai, drąsuoli? Slepiesi už narkotikų, nes bijai prisiimti atsakomybę už savo šeimą,- Harry tarsi paantrina Louis ir jie abu prisėda šalia manęs ant sofos
-Man sunku,- atsidūstu ir stengiuosi vėl nepravirkti. Darausi tikras mėmė
-O kaip Jessika? Jai nesunku? Viskas ko reikia tai merginai esi tu, ji viską dėl tavęs padarytų, o tu taip jai atsidėkoji,- atrodo pagaliau Louis balsas tapo švelnesnis ir tas įniršis dingo arba bent jau sumažėjo
-Juk matėt ją šiandien, jai ir taip gerai,- trukteliu pečiais ir prieš akis sugrįžta visi šiandienos prisiminimai
-O ar tau taip gerai, Niall?- Harry ranka atsiduria ant mano peties, kiek krūpteliu nuo tokio netikėtumo
-Žinoma, kad ne,- imu taip stipriai purtyti galvą, kad ją ima skaudėti mažiausiai kelis kartus stipriau
-Tai baik ieškoti pasiteisinimų ir pradėk kažką daryti dėl to,- šiuos žodžius atrodo dar kelis sykius mano smegenys pakartoja
-Bet..- dar bandau kažką sakyti, bet esu nutraukiamas tvirto Louis balso
-Jokių bet. Jeigu nesusiimsi tu prarasi viską: žmoną,vaikus, draugus, karjerą.  Pradėk taisyti savo klaidas,- jie teisūs, aš turiu susigrąžinti savo senąjį gyvenimą. Greit pašoku tarsi įgeltas ir nuskubu į antrą aukštą. Iškuičiu visus stalčius kol galiausiai randu tas mažas, mėlynas tabletes. Sustingstu ir kurį laiką žiūriu į jas. Į galvą ateina mintis, jog dabar viskas priklauso tik nuo manęs. Aš galiu išmesti tas niekam tikusias tabletes, kurios sunkius dalykus paverčia paprastais ir stengtis sugrąžinti savo gyvenimą į senas vežias arba galiu tiesiog griūti į lovą, išgerti kelias tabletes ir daugiau niekuo nesirūpinti. Po velnių, ką pasirinkti, sunkų ar lengvą kelią?

Naaaa, tai kaip manot ką jis pasirinks?