Your letters✔

Untitled Part 16

16 dalis.

***Niall akimis***
-Pasakyk kur tu!-jau rėkė vaikinai
-Nu tiesiog atstokit nuo manęs,-ir aš surėkiau
-Nu Niall taip negalima,- atsiduso Liam. Jaučiau jog jie tikrai nusiminę ir pavargę
-Palikit mane ramybei,- sumurmėjau ir numečiau telefoną į kitą kambario galą. Vaikinai... Jie nepalieka manęs ramybėje, aš tiesiog noriu pabūti vienas su savo mintimis.. Apgalvoti viską. Tiksliau apalvoti gyvenimą. Ar tai ką darysiu su juo toliau.. Nors nežinau ar dar iš vis galima ką nors padaryti.. Aš manau, kad ne.. Negalima.. O ir iš vis ką tu padarysi, kai prarandi vienintelį žmogų kuris tau buvo reikalingesnis nei deguonis.. Žinoma yra vaikinai kurių tikrai pasiilgau, bet juk trumpa pertrauka nieko nepakeis? Aš labai to tikiuosi.
Bet štai ką daryti dėl Jessi, aš jos tikrai pasiilgau, bet negaliu jei gadinti ateities, o tuo labiau jog ji turi vaikiną kurį myli. Ir turbūt pamiršo mane tą akimirką kai perskaitė mano atsisveikinimo laišką.. Juk žinoma, kad pamiršo. O kaip kitaip? Aš jai nereikalingas.

***Jessicos akimis***
-Paskaita baigta, gero savaitgalio,- maloniai nusišypsojo vidutinio amžiaus moteris
-Na štai ir savaitgalis,-suriko Amber kuri atrodo buvo kupia jėgų ir spinduliavo dideliu energingumu
-Na taip savaitgalis,- burbtelėjau ir lėtai susidėjus knygas pakilau iš savo vietos, nenorėjau niekur skubėti, o be to i neturėjau pas ką skubėti
-Gal į klubą palekiam?- nusišypsojo kvaila šypsena
-Nea, negaliu...-numykiau bandydama sugalvoti pakankamai gerą pasiteisinimą ir išvengti klubo
-Pasiteisinimas?-mirktelėjo akim
-Noriu pabūti viena...-persimečiau tašę per petį ir patraukiau link išėjimo. Nenorėjau jai meluoti ir nebuvo prasmės meluoti tai kuri pažįsta mane geriau negu aš pati save
-Ah.... Na gerai. Iki Jess, gero savaitgalio.- pamojo ranka ir patraukė į priešingą pusę. Giliai įkvėpiau šviežio oro ir taip pat patraukiau namų link, lėtai ėjau Londono gatvėmis, man patiko mano rajonas. Tai buvo mažytė gyvenvietė, mažai žmonių, mažai eismo. Todėl dažniausiai čia būdavo ramu... Įsukau į savo gatvę, iš toli mačiau savo namą ir mažą parkelį... Nieko nelaukus pasukau jo link, dievinu parką, čia taip ramu. Keletas prie fontano žaidžiančių vaikų ir pagyvenusios moterys stebinčios viską iš toli... Iš kart patraukiau link suoliuko parko pakraštį, kur niekada nieko nebūdavo, ši parko vieta buvo apleista, bet man patiko ta aplink tvyranti atmosfera, kai negirdi nieko išskyrus savo mintis... Lėtai atsisėdau ant suoliuko kurio dažai buvo nublukę ir apsilupinėję... Norėčiau čia atsivesti Niall, pasidalinti su juo šia ramybe.... Suspaudė širdį, skruostais pradėjo riedėti ašaros... Niall.... Aš turiu jį pamiršti, juk jis laimingas su kita, kurią myli...

***Autoriaus akimis***
Jie myli vienas kitą, bet bando apgauti vienas kitą ir save... Bando paslėpti jausmus ir apsimesti jog viskas gerai...
Jis myli ją, bet apsimesta jog jam ji nerūpi...
Ji myli jį, bet vaizduoja kad jis jai niekas...

hݲ�|�7