Your letters✔

Untitled Part 28

-Po velnių, Niall, kalbėk,-neišlaikęs sušuko Harry. Žinau, kad jau turėčiau kažką pasakyti, bet niekaip nepavyksta ištarti nei vieno žodžio

-Nespauskit jo,- susiraukė Perrie. Giliai įkvėpiau ir dar kartą galvoj perkratęs žodžius prabilau
-Supraskit, aš dabar negaliu grįžt,-nuleidžiau akis į savo kojas ir staiga kažkaip labai susidomėjau savo kojinių raštais. Nenorėjau pakelti akių, nes žinau, kad nebūčiau atlaikęs aštuonių skvarbių žvilgsnių

-Bet ji dabar čia, ji saugi. Tu privalai grįžti į grupę,-jaučiau jog Liam balso tonas kilo. Kiek pažįstu Liam jis niekad nesinervuoja, bet iš jo dabartinio balso tono lengvai galėjau suprasti jog jis vos laikosi nepratrūkęs

-Aš negaliu grįžti, aš vos sugebu kvėpuoti be jos, o ką jau kalbėti apie dainavimą, interviu, pasirašinėjimus ir kvailus turus?-pagaliau sugebėjau pakelti akis ir drąsiai žvelgti į juos visus

-Bet mes negalim be tavęs, tu esi grupės dalis,- jau kiek ramiai prabilo Liam, visi kiti tylėjo ir tik stebėjo viską kas vyksta

-O aš negaliu be jos,- iš visų jėgų trenkiau į stalą, mačiau kaip merginos krūptelėjau. O vaikinai jas apkabino. Pavydžiai stebėjau tris poras ir stengiausi ir vėl nepalūžti. Iš akių mačiau, kad Liam stipriai pasimetė ir stipriai apkabinęs Dani stengėsi vengti mano žvilgsnio

-Tu teisus, manau kalbu už mus visus ir sakau, kad mes lauksim kol viskas stos į savo vietas, kol tu būsi pasiruošęs grįžti, kol tu galėsi su šypsena veide lipti ant scenos. O jeigu ir daugiau niekada negalėsi, tiesiog jeigu nebeišstenksi mes palaikysim tave ir visi pasitrauksim. Juk taip elgiasi broliai, tiesa?- keista buvo matyti Harry tokį rimtą. Mano nuostabai visi vaikinai net neabejodami linktelėjo vienu metu pritardami. Žinojau, kad jie yra mano šeima. Dabar pilnai supratau, kad ir kokie mes būtume, kad ir kur mus nuvestų likimas jie visad bus mano broliai.

<...>

Praėjo dar viena savaitė. Šiandien ta diena kai nuo mano veido nedingsta šypsena. Šiandien pagaliau galėsiu ją pamatysi, nors ir tikriausiai prisiliesti ar pabučiuoti negalėsiu, bet pagaliau pamatysiu jos nuostabius veido bruožus ir tas nuostabias duobutes skruostuose. Visą naktį praktiškai negalėjau užmigti ir dabar septintą ryte jau esu pasiruošęs važiuoti. Tačiau lankymas prasideda nuo devynių. Tai gi dar dvi valandos kurias teks kažkaip iškęsti

-Galbūt jau važiuojam? Kol nuvažiuosim,- greit sumaliau dar kiek apsiiegojusiam Zayn

-Nuo tavo namo iki ligoninės vos pusvalandis važiavimo o tu nori važiuoti dabar?-kilstelėjo antakį tarsi laikydamas mane idiotu

-O jeigu kamsčiai? Juk žinai, kad dabar galim papulti į piką ir prasedėti mašinoje kelias valandas,- jam nusisukus vėl užlidau priešais jį, taip neduodamas jam ramybės. Žinau, kad dabar esu labai įkyrus, iš tiesų toks jau esu nuo vakar, kai man pasakė, ka galėsiu ją pamatyti

-Niall, gal tu eik pas Lou, abudu jaudinkitės ir leiskit man pagaliau nusimaudyt?- kilstelėjo antakį stovėdamas pusnuogis prieš mane. Turbūt iš šono tai atrodytų keistai, bet mes tiesiog pripratę vienas kitą matyti beveik nuogus, dar nuo tada kaip kartu gyvenom

-Taip, taip,- burbtelėjau ir palikau jį. Dar prieš išeinant iš kambario nugirdau gilų atodūsį. Nieko nelaukęs nuskubėjau pas Lou, regis mes dviese labiausiai nekantravom pamatyti Jessi. Tomlinson taip pat jau nuo ankstaus ryto nenustygsta vietoje. Vos pamačius mane El išskubėjo iš kambario aiškiai bandydama pabėgti nuo mano džiaugsmo išraiškos kuris dažniausiai pasireiškia begaliniu kalbėjimu.

<...>

Greitu žingsniu ėjom palatos link. Širdis atrodo daužosi taip smarkiai, kad tuoj iššoks ir pabėgs rėkdama Jessikos vardą. Pamatęs palatos duris pasileidau bėgti, netoli durų sustojau ir išsitraukęs telefoną pažvelgiau į savo atvaizdą. Na, regis atrodau gerai.

Lėtai palenkiau rankeną žemyn ir su didele šypsena įžengiau į vidų, tačiau vaizdas kurį pamačiau manęs visiškai nedžiugino. Galbūt greičiau išmušė iš vėžių ir privertė šypseną dingti nuo veido.

*************************************************

Kaip manot ką Niall pamatis palatoje? ^^ Rašom nuomones!!! Tikiuosi patiko :)