Handcuffs [Lietuvių k.]

Part - 17

Parašyta: 2015 Gruodžio 29d.
Pataisyta: 2020 Kovo 23d.
-----
 - Meškiuk, su juo kalbi! - cyptelėjau pasilenkusi prie telefono, kad mergina tai išgirstų. Louis akys atrodo iššoko iš akiduobių ir jis pradėjo kratyti galvą, kad daugiau taip nedaryčiau. Pavarčiau akis ir nusisukus sėdėjau ant lovos.

- Lou, tu su kita jau? Dar neseniai man sakei, kad aš viena su kuria miegi! Juk žinai kaip man nepatinka turėti konkurenciją...- balsas girdėjosi pasipiktinęs. Ta merga bara Louis, o tas nieko?

- Nėra jokios konkurencijos,tiesiog... Gal susitiksime... Per Harry vakarėlį šio mėnesio gale, gerai? Ten ir pasikalbėsim ir visą kitą, o dabar negaliu. Ate. - Louis pabandęs išsisukti numetė ragelį. Džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad jis atsisakė su ja trintis kol aš šalia. Bet kažkodėl kaip kokiai mažvaikei galvoje skambėjo Louis žodžiai "Nėra jokios konkurencijos". Taigi arba jis su manimi net neketina bendrauti artimiau, arba... Arba aš prastesnė.

- Hey, aš noriu miego, išsivalom dantis ir viskas...- Louis žiovaudamas nutraukė mano kvailas mintis ir pakilęs nusitempė paskui į vonią valytis dantis. Reikia džiaugtis, kad prieš išeinant iš namų vis dėl to pasigriebiau vonioje gulėjusį šepetuką.

- Klausyk, aš nežinojau, kad tu anksčiau lenktyniavai... Mes net nedraugavom, tai nebeširsk dėl to mano laimėjimo...- Louis veblėjo skalaudamasis dantis, kol aš jo laukiau.

- Nepykstu, liurbi tu..- šyptelėjau bandydama vaidinti savo paprastą nuotaiką, bet tos kvailos mintys apie konkurenciją traiško mano paskutinį pasitikėjimą savimi. Ir kodėl aš kimbu prie tokių smulkmenų...

- Pagaliau.. Minkšta lova! - Louis sucypė tyliai kai atsigulėm. Lova iš ties labai minkšta. Taip ir norisi joje iškarto smigti...

*

- Hey, miegi? - tas idiotas pradėjo badyti mano ranką.

- Ką? - suurzgiau nenorėdama prasibudinti.

- Prisimeni kaip užmigom vakar? Tada aš greit užmigau, o dabar niekaip...- Louis pradėjo šnibždėti.

- Aha, pastebėjau. - vos rišliai atsakiau ir toliau snūduriavau.

- Klausyk, gal gali atsigulti kaip ir tada? - jam tai pasakius mano akys staigiai prasiplėšė.

- Tu išprotėjai? Aš nebegulsiu ant tavęs! - tyliai sušukau.

- Tada neleisiu tau užmigti.- Louis pyktelėjo. O neturėtų. Šūdo gabalas kažkoks.

- Nė žodžio. Aš miegu.- griežtai pasakiau vos užsiridenus ant jo ir įsipatoginus. Džiugu, kad jis paklausė manęs ir miegojo ramiai, nors ir jaučiau, kaip jo rankos apsikabina mane. Bet tai tik tam, kad nenukrisčiau. Taip, Ana, įrodinėk sau ir toliau tai....

*

- Ana! Anaa! - tylus šnypštimas į ausį žadino mane.

- Jos čia nėra.- sušnabždėjau ir apsiklojau galvą kaldra.

- Ana, aš paruošiau pusryčius į lovą.- Louis balsas vėl ištarė, bet šį kart privertė net pašokti lovoje ir pradėti dairytis.

- Nematau maisto, jei juokauji, aš tave užtrankysiu su šlepete.- suniurzgėjau jam pradėjus juoktis.

- Mums reikia keltis, be to, kaip aš tau pagaminsiu pusryčius į lovą jei be tavęs niekur eit negaliu.- Louis patampė už antrankio kol aš tryniausi mieguistas akis.

- Kiek dabar valandų? - žiovulys bandė pribaigti mane.

- Gal šešios ar septynios. - trūktelėjo pečiais Louis.

- O tu šventas mandarine, aš tokiam laike sapnuot turiu! - sucypiau tyliai ir apsiklojus galvą susiriečiau į rutuliuką kol tas idiotas badė pirštu man nugarą.

- Hey, bet gi mes greit išvažiuosime, o aš prižadėjau, kad šiandien eisime patikrinti kas ten per parduotuvė ar namas. Jei nesikelsi aš būsiu laimėjęs ginčą ir nepamatysi tiesos. - Louis tikino.

- Primink man, kodėl aš dar vis surakinta su tavimi ir neužtrankiau tavęs šlepete? - murmėjau mieguista besimaudama Louis ištiestas treningines kelnes.

- Tu taip mane myli, kad nenorėjai paleisti, todėl prisirakinai prie manęs ir maitinai visą mėnesį skanėstais, klojai mano lovą, šukavai mano plaukus... - jis pradėjo sekti pasaką.

- Nia, tavęs nemaitinau, neklojau lovos ir nešukavau plaukų.- suprunkščiau apsiviniojus viršų vėl ištiestu Louis megztiniu.

- Užtat likusias dienas maitinsi, klosi ir šukuosi. - Louis tęsė šią nesąmonę snibždėdamas kai lipom į pirmą aukštą nenorėdami prikelti kitų.

- Visas pasaulio maistas yra tik mano.- šnibždėti ir aš pradėjau kai moviausi batus.

- Ne, visas maistas yra Niall. Turėtum tai žinoti! - Louis pradėjo juoktis uždarius namo duris.

- Aik aik, rodyk kelią į maisto parduotuvę, nupirksi tu man ten šokolaaado...- žiovavau stumdama jį, nors iš šono tai turėjo būti panašu, kad einu atsirėmusi į jį.

 - Išlįs senis su trauzais ir iškvies policiją, kad lendi į jo namus. Nėra ten jokios maisto parduotuvės...- Louis dėstė apsurdišką versiją. Net pražvalėjau pakeliui galvodama kaip jis susimaus.

- Jei ten maisto parduotuvė, tu man nupirksi visko ten ko norėsiu.- šyptelėjau didžiuodamasi savo tobulu sumanymu kai jau buvome visai netoli tos vietos.

- Bet jei ten ne jokia tavo maisto parduotuvė, tu miegosi ant manęs ir nesiginčysi, nes kitaip išspirsiu iš lovos.- jis sukrizeno nors tai nebuvo juokinga.

- Tu vis tiek pasirašei mirties nuosprendį..- atsidusau laiminga. Jau buvome prie įėjimo, kai Louis ranka apsikabino mane per pečius. Sustojome prie durų lyg pasiruošdami lemtingui ėjimui, o tada pastūmėme duris ir įžengėme. Bet...

Vos supratus kur mes, man pakirto kojas. Louis atrodo taipogi to nesitikėjo.

Pardavėjas buvo storas vyras sudribęs ant laikraščio, kuris tysojo ant prekystalio. Vyriškio akys taip pat lėtai, kaip ir jo visa galva, pakilo nužvelgdamos mus.

- Ankstyvi klientai? Spėsiu: prezervatyvai? Antrankiai? Žaislai? Oh, antrankius jūs jau turit, kaip matau...- vyras bandė atspėti ko mums reikia, apie septintą valandą atėjus į šią parduotuvę, kurios net pavadinimo tarti nenorėjau...