Handcuffs [Lietuvių k.]

Part - 34

Parašyta: 2016 Gegužės 10d.
Pataisyta: 2020 Kovo 26d.
-----

- Na? - Liam nekantravo.

- Biče, jei tu pametei raktą miške, gero nelauk.... - Louis suurzgė tikroviškai, lyg jaudintųsi dėl dingusio rakto.

- Nu rimtai kodėl prie jų čia kimbi? - Viky suprunkštė pavarčiusi akis. Bliamba jau buvau išsigandusi....

- Klausykit, - pašokau iš vietos staigiai ir Louis vos spėjo rankas paslėpti man už nugaros, - Nevalgykit mano kepsnio, nes kitaip nušausiu. Greitai grįšim. - pasakiau ir išsitempiau Louis paskui save pro duris į lauką.

- Tu gal išprotėjai? Nors pranešt gali kai kažką darai, juk išsiduoti galėjom.. - jis pradėjo niurzgėti sekdamas paskui mane link mašinos.

- Visų pirma, tu kaltas, kad jie čia, o visų antra, jei mano kepsnys bus dingęs aš tave nušausiu... - suniurzgėjau pikta ir praplėšiau atrakintos mašinos dureles. Louis pagriebė raktą su antrankiais ir nieko nesakęs surakino mus. Parbėgom atgal tylėdami.

- Jūs rimtai? - numykiau stebėdama savo lėkštę kurioje buvo likusi tik viena bulvė. Louis sau ramiai atsisėdo į vietą.

- Mes tikrai atsiprašom, tai buvo visai neplanuota... - Harry pradėjo atsiprašinėti išsitepliojęs pomidorų padažu.

- Su atsiprašymais neatpirksit mano kepsnio... - suurzgiau sudribdama ant Louis kojos. Jis susiraukė nuo tokio staigaus mano judesio, o tada suėmė mane už šonų normaliai pasisodindamas, kad nenudribčiau.

- Ei, bet jei tu buvai užsisakius, tai ir Louis turėjo būti užsisakęs, va, pavalgysi iš jo. - Niall logiškai išdėstė savo idėją.

- Man tinka. - išsišiepiau.

- Aš neužsisakiau valgyt. - balsas už nugaros pasakė viską sugadindamas.

- Ką? Kodėl? - numykiau.

- Mums pinigų būtų neužtekę. - paprastai atsakė pasimuistydamas.

- Tai kokio velnio tu man buvai užsakęs brangiausią kepsnį ? - sutrikusi atsisukau į jį.

- Todėl kad NES. - atkirto lyg tas 'nes' turėtų atsakyti į visus mano klausimus.

- Nieko nesupratau, gal galėtumei paprasčiau išdėstyti šią filosofinę mintį? - paklausiau suprunkšdama.

- Todėl. Kad. NES. - pakartojo Louis tik lėčiau. Nusisukau nuo jo į kitus, tikėdamasi gauti atsakymus, bet pamačiau tik kelis liurbius, kurie stebėjo mus su išraiška, kuria Sophia stebi romantinių filmų susitaikymo vietą.

- Viskas taip...  Ana kokia tu neromantikė.. - Viky numykė.

- Kas čia romantiško pinigų trūkume? - suraukiau nosį. Nesupratu jų visų.

- Aš irgi žinot bičiuliai nelabai gaudaus... - Niall pasikasė galvą sutrikęs, taip priversdamas merginas dūsauti.

- Jūs jau visai nupušote... Romantika čia ta, kad vaikinas turėdamas ribotą sumą pinigų išleidžia visus merginai, kad ji ne mirtų badu, pats jis va tai badu miršta...- Sophia sukikeno. Norėjau atsisukti į Louis, bet jo galva pasislėpė man už nugaros, neleisdama pasisukti.

- Bet tam kad pašertumę šią dramą esame mes. - Harry mirktelėjo ir pakilęs nuėjo prie padavėjo užsakyti mums maisto.

- Viskas, pavalgysim ir važiuosim atgal, palikau savo telefoną palapinėj... - Louis sumurmėjau man į nugarą.

- Aha, ir surasime raktą, nesijaudinkite. - Liam pridūrė ir Harry grįžęs sudribo kur buvo ir anksčiau.

Su Louis sėdėjome tylėdami, girdėjosi tik Sophios ir Harry pasakojimai, kaip jie visi maudėsi ten. Atnešė maistą po dešimties minučių.

- Jūs ir vėl juokaujat? - suurzgiau pažiūrėdama žemyn, kur man su Louis buvo tik viena lėkštė su kepsniu kurį sudorojo jie mums išėjus.

- Atsiprašau, - Harry valėsi juoko ašarą, nes jam tai buvo neapsakomai juokinga. - Manau ir taip persivalgysit gi.. - pridūrė.

Visiems pradėjus valgyti, mes su Louis pradėjome muštis dėl kepsnio dalinimo, bei įrankių trūkumo.

Galiausiai susitarėme valgymo eiliškumą ir padalijome kepsnį visiškai lygiai.  Neužilgo jau abu pikti važiavome atgal į stovyklavietę. Louis dar kišenėje slėpė raktą.

- Mane pykina... - Sophia nusijuokė kai sustojome miške. Šalia palapinės gulėjo dar vis šlapi jų maudymukai.

 -Geriau ieškokim rakto, kol Louis mūsų neužmušė. - Liam šyptelėjo. Visi pasiskirstė kol mes stovėjom kaip idiotai ir stebėjom juos besiknisančius.

Louis timptelėjo mane už rankos, o atsisukusi pamačiau kaip jis rodo į palapinę, kurioje rakto ieškojo Liam su Sophia. Apsidairiau pamatydama, kad Harry su Viky ir Niall nežiūri. Pribėgom prie palapinės ir Louis atsargiai numetė raktą prie įėjimo bei pakasė žolėmis. Lyg niekur nieko nuėjom prie laužo.

- Dar neradot? - paklausiau slėpdama susijaudinimą.

- Ką? Ne.. - Liam atsakė iš palapinės.

- Gal tu išeidamas kažkur pametei, ar iš kišenės iškrito tau gal? - sukau sruogą ant piršto nerūpestingai.

- Ką žinau kaip ten buvo... - Liam atsakė ir Sophios galva išlindo iš palapinės. Ji pradėjo rankomis braukyti prie išėjimo, kai jos ranka tarp žolių kažką užčiuopė.

- Radau! - sucypė ji iškeldama ranką.

- Pagaliau! - Louis dramatiškai atsiduso pašokdamas ir atkišdamas mūsų rankas, - Aš noriu gamtinių reikalų.

Liam paėmęs raktą mus atrakino ir mes išbėgom susitvarkyti. Kadangi jau anksčiau buvome pasileidę nieko daug nedariau tik susitvarkiau.

- Ir penkios minutės baigėsi. - Liam sumurmėjo surakindamas mus atgal.

- Gal tik šį kartą saugiau raktą laikyk.. - Harry nusijuokė.

- Aha, ir padėk taip, kad šie gražuoliai negalėtų slaptai pasiimti.. - Viky sukikeno mirktelėdama mums. Žaismingai pavarčiau akis , nors viduje jau mačiau kaip nutrenkiu ją su batu.

- Žinau! - Sophia pagriebė raktą ir nubėgo prie medžio šalimais, - Liam, pakelk. - sukomandavo ir jau buvo kilstelėta. Ji palipo dar aukščiau ir padėjo raktą ant šakos, kur jis negalėtų nukristi.

- Tiesa, juk jie negali surakinti karstytis po medžius!  -Niall nusijuokė stebėdamas kaip Sophia šoka žemyn į Liam rankas.

- Jo... - numykė vos girdimai Louis susiraukęs.

- Kas pavalgyti? - pasitvarkiusi rūbus Sophia pakėlė akis su šypsena. Dabar jau visai niūrūs susėdome aplink laužą ir stebėjom, kaip Harry jį užkuria.

Niall pasiėmė gitarą ir pradėjo tyliai groti kol mes kepinom zefyrus.

Louis dar vis buvo paniuręs, o mano nuotaika kaip tik kilo.

- Ej, mes dar galėsim pamėginti naktį pasiimti raktą, gali ir išeiti.. - sušnabždėjau jam kumštelėdama. Louis lengvai šyptelėjo.

- Kad mėginsime tai tikrai,  o kad pavyks... pamatysim kai visi užmigs.