Handcuffs [Lietuvių k.]

Part - 59

Parašyta: 2017 Kovo 7d.
Pataisyta: 2020 Balandžio 8d.
-------

- Oj ne, jam merginas atstoja jo-

Mane nutraukė didelė Louis ranka man ant lūpų. Iš pradžių supratau dėl ko jis taip, juk vos nepasakiau visiems ką jis vonioje išdarinėjo, bet tuomet mano akys iššoko supratusi, kad ranka ant mano lūpų ta pati, kuri ten veiksmu ir užsiėmė.

Pasišlykštėjusi užmyniau vaikinui ant kojos ir jis greit atsiplėšė. Kitus tai tik privertė juoktis.

- Kad ir ko nebaigei pasakyti, norėsim išgirsti po kelių dienų, kai Louis nebus šalia... - Niall akivaizdžiai, kad paerzintų Louis, primerkė man akį.

-Kad ir ko ji nebaigė pasakyti, tai nešis ji sau į kapą.. - Louis išsišiepė paimdamas mane už rankos ir ją stipriai suspausdamas.

- Gerai, gerai, nebeerzinkim.. - Sophia suprunkštė tuščias dėžes pakišdama po stalu ir patraukdama link svetainės. Mums visiems teko tik sekti jai iš paskos.

- Būtų gerai...Jei ir aš galėčiau jus taip pasikviesti dienas leisti į savo namus... - Louis atsiduso sudribdamas ant sofos, o aš šalia.

- Aha, bet tu gyveni su motina. - Niall garsiai nusijuokė priversdama skitus išsišiepti.

- Ne aš vienas, Ana irgi..- rudaplaukis šalia pavartė akis.

- Aš, kaip jums ir anksčiau sakiau, turiu jums tik vieną pasiūlymą. - Liam šyptelėjo, - Louis su Harry kartu tegu susimeta ir nusiperka didesnį namą.

- dar ir Niall pasikvieskit, buvau jo susmirdusiam butelyje, gal su visais gyvendamas tvarkos išmoktų... - Sophia išsišiepė pridurdama.

- Gal ir man kambarį, kokį toliausiai nuo Louis rastumėte... - kilstelėjau antakį pažvelgdama į vaikiną šalimais.

- Taip, visai sutinku, su idėja laikyti tave rūsyje. - Louis šyptelėjo man. Pavarčiau akis neatsakydama.

- Pagaliau vėl užmigo... - Harry balsas pasigirdo ,kai jis pradėjo lipti laiptais žemyn.

- Apie Viky kalbi lyg apie kūdikį.. Kaip ji? - suprunkščiau atsisukdama į garbanių.

- Paskutiniu metu ji ir elgėsi kaip kūdikis. Gerai jau dabar, užmigo apsikabinusi klozeto dangtį, vos lovon nutempiau. - Harry sudribo šalia manęs prispausdamas savo didele subine pusę mano kojos. Pikta suurzgiau išsitraukdama ją iš po jo ir pasitraukdama arčiau Louis.

- O mes aptarinėjame idėją, kad jūs visi nusipirktumėte kartu sau namą bei gyventumėte kaip draugai. - Liam mostelėjo į visus mus.

- Kam mums dar vienas namas? Man tinka ir tavo. - Harry garsiai nusijuokė.

Iš viso to išsirutuliojo ilgas pokalbis, kuriame visi bandė įsivaizduoti "kas būtų, jeigu būtų" .  Dar net nepradėjus temti turėjome keltis nuo minkštos sofos ir atsisveikinti su draugais, kadangi Louis mama parašė jam, kad jai labai reikia kepimo miltelių vienam užsakytam tortui rytojui.

- Per daug neišsipuoškit rytoj, šventė nebus rami, švęsime kaip reikiant! - Sophia dar stovėdama prie durų mojavo mums, kol pasukome už kaimynų namo ir nebematėme jos.

- Aha, neišsipuoškit, geriau patark kaip apsirengti, kad rūbų karpyti nebereikėtų... - Louis tyliai suburbuliavo, o aš tik linktelėjau suprasdama, kad nebėgsim pas juos anksčiau vien tam, kad apsirengtume, teks namuose pakarpyti nekasdieninius rūbus.

Eidami į parduotuvę daug nekalbėjome, bandžiau žaisti jo telefonu, bet antrą kartą užkliuvusi už savo kojos nutariau, kad tai daryti reikia tikrai ne einant.

- Ei, man dabar klausimas iškilo, o kur tavo pačios telefonas? - Louis atsikrenkštė, įsidėdamas į kelnių kišenę savo telefoną, kurį jam padaviau.

- Amm...- supratau, kad grįžom prie labai seno klausimo, bet kadangi dabar mes daug geriau suprantame vienas kitą nutariau net nemeluoti. - Iš tiesų aš nelabai ir turiu tokį.

Louis kiek pritilo, bet galiausiai pridėjo:

- Galėjau ir pats suprasti, kadangi nenaudojai jo, su savo motina nesikalbi. Gaila tik dėl to, kad norėjau numerio paprašyti. - rudaplaukis šyptelėjo man.

- Numerio? Kaip karštos merginos? Ar draugės? - nusijuokiau pakeldama antakius ir smalsiai paklausdama.

- Tikras vaikinas tokią informaciją pasilieka sau. - parodė liežuvį jis suspausdamas mano ranką, kuri dar vis buvo jo delne.

- Iš kur tu gali žinoti, ką daro tikras vaikinas? - vaidinau nustebusią, kol bandžiau slėpti šypseną.

- Tik nereikia...- jis vaikiškai pavartė akis kai įžengėme į parduotuvę.

Ieškant reikalingų prekių baisiai nustebau, kad Louis jas gerai skiria. Čia ne tas pats, kad atskirti jau padarytus sumuštinius su sūriu ir dešra, ką pagrinde vaikinai gyvenantys su motina lengvai atskiria.

- Pripažink man, Louis, ar geras virtuvės šefas iš tavęs? - tariau kai jau ėjome link kasos su viskuo, ko reikėjo krepšyje.

- Na, per tokį laiką pastebėjai, kad sumuštinius gerai tepu. - rudaplaukis nusijuokė prie kasos ištraukdamas daiktus.

- Taip, bet pagrinde viską gamindavo tavo mama, o ar be jos kažką sugebi gaminti? - nenustojau smalsauti. 

- Gal. - jis nusijuokė nepakeldamas akių nuo piniginės delnuose. Ir tuomet supratimas trenkė man per galvą.

- Žinau, kas tau lengva gaminti lyg sumuštinius. - šyptelėjau pasilenkdama ir bandydama pažvelgti jam į veidą. - Tu turi pasakiškai gaminti tortus!

Louis tyliai suprunkštė panosėje, nebenorėdamas pritraukti dėmesio.

- Kad ir kokį tortą tau sutepčiau, jis neatstos mano motinos gamybos. - vaikinas pakratė galvą, o jo žandai truputėlį paraudo.

- Lou, prižadėk, kad tu man padarysi tortą. - išsišiepiau lyg radusi aukso puodą. Louis sumokėjęs greit pagriebė prekes ir įsikibęs man į ranką ištempė mane iš parduotuvės.

- Pasakysiu tik tiek, darysim jį kartu, iš medžiagų likusių nuo motinos torto gamybos. - rudaplaukis tarė gerai viską apgalvojęs.

- O iki tada galėsi apsvarstyti labai svarbų klausimą, kuris man kažkodėl kvaršina galvą. - prisiminusi kai ką kilstelėjau antakius. - Jis skamba tai: kodėl Lolitai pasakei, kad aš dar 'nevisai' tavo mergina ir kad tu dar 'kol kas' nepermiegojai su manimi?