Handcuffs [Lietuvių k.]

Part - 35

Parašyta: 2016 Gegužės 15d.
Pataisyta: 2020 Kovo 27d.
---

Su mintimis apie naktį, praskriejo visas vakaras.  Su Louis viską kruopščiai suplanavę pirmi sugulėme į palapinę. Buvo jau gana karšta, todėl visiems sugulus įėjimo anga liko pravira.

- Ar jie miega? - sušnabždėjau pajausdama kaip Louis užkemša man burną. Netoli manęs Viky apsiverčia ant kito šono.

Louis nepatraukęs rankos nuo manęs lėtai atsisėdo pakeldamas ir mane. Sukeldami mažai garsų išropojome iš palapinės ir užsegėme įėjimą.

- Tu niekada nebėgi iš namų naktimis, tiesa? - jis sukikeno kai nuėjome toliau nuo palapinės.

-Iš kur tai traukti? - sumurmėjau nepatenkinta. Tai tiesa, bet iš kur jis apie mane žino daugiau už kitus?

-Tu nemoki elgtis tyliai... - suprunkštė jis pakeldamas akis į medį, kuriame yra raktas. Pavarčiau akis nieko netardama ir priartėjus šoktelėjau mėgindama užlipti ant arčiausios šakos.

- Tai absurdiška, taip ir stovėsi nieko nedarydamas? Liam tai pakėlė Sophią... - suniurzgėjau pajausdama jo rankas ant liemens, kurios pradėjo kelti mane.

- Na, galbūt Sophia paprašė jo tai daryti.. - sumurmėjo atsakymą jis, kol aš ropščiausi viršun. Atsistojau ant šakos, bet sekanti buvo man virš galvos, kur Sophia pati palipo, taigi be pagalbos negalėsiu judėti toliau, be to, mano ranką rauna žemyn antrankis.

- Klausyk, lipk irgi čia. - sušnabždėjau timptelėdama už antrankio.

- laikykis.. - sukikeno Louis ir staigiu judesiu atsirado prie manęs, mano kūną priversdamas pasvirti atgal.

Jau buvau išsigandusi, kad nukrisiu, bet tvirta ranka apsivyniojo aplink mano liemenį ir pastatė vėl tiesiai.

- Atsargiai.. - šyptelėjo Louis nusisukdamas į raktą viršuje. Jis vėl mane sugebėjo kilstelėti ir apsikabinusi  medį aš išsitiesiau kiek galėjau, pagriebdama  mažą raktelį tarp šakų.

- Turiu! - suinkščiau pirštais užčiuopus metalą kurį nuleidau žemyn, kad paduočiau Louis. Jis greit sureagavęs atrakino mus ir nušoko žemyn, palikdamas mane aukštai medyje.

- Ei! O kaip aš? - sumykiau pikta. Louis tyliai sukikeno.

- Žinau, nepamiršau. Šok žemyn, pagausiu, jei vėl neuždribsi ir nesutraiškysi manęs. - sušnabždėjo žiūrėdamas į viršų ir kvailai besišypsodamas.

- Tai visai nejuokinga... - suburbuliavau ir pradėjau ropštis žemyn pati. Nulipusi ant žemiausios šakos pritūpiau ir pradėjau viena koja siekti žemės, nors tai buvo apsurdiška, kadangi ji buvo dar toli.

Staiga Louis ranka sugriebė mano koją ir patempė ją. Neišsilaikiau ir dribau jo pusėn. Aiktelėjau, kai jau turėjau susidurti su žeme, bet pajaučiau dvi švelnias rankas pagavusias mane.  Sumirksėjau kvailai žiūrėdama į vaikino snukį, kuri tvardėsi nuo juoko.

- Atsiprašau, nesitikėjau, kad tave taip lengvai galima ... nutempti. - suprunkštė jis pastatydamas mane ant kojų. Pavarčiau akis ir pikta nuėjau prie laužo.

Atsisukusi atgal pamačiau mane sekantį Louis.

-Eik iš čia, dabar aš noriu pabūti viena. - suniurzgėjau atsisėsdama ir sukryžiuodama rankas ant krūtinės.

- Ačiū ne. Paliksiu tave vieną, tai gal vėl su skunku susidraugausi... - išsišiepė jis. Atsistojau ir vėl pradėjau eiti tolyn nuo jo, bet nors ir kur ėjau, jis sekė mane. Tyliai pravėriau vienos iš pastatytų mašinų durelių ir atsisėdusi į galą užsidariau. Po kiek laiko durys prasivėrė ir šalia manęs atsisėdo Louis, tvardydamas juoką.

- Tai atrodo kvailai. - garsiai nusijuokė jis nesivaržydamas, kadangi mes mašinoje.

- Aš noriu ramybės. - pavarčiau akis. - Noriu pailsėti nuo tavęs.

- Man tinka, ilsėkimės kartu, va, pečius galiu pamasažuoti. - prikando jis lūpą apkabindamas mane per pečius ir pradėdamas juos trinti.

- Tu nežinai ką reiškia masažas. - suprunkščiau. Louis pakėlė antakius, lyg laukdamas tikrojo masažo pavyzdžio. Per daug nekreipdama dėmesio į viską, apžergiau jo kojas ir atsisėdus suėmiau jį už pečių, parodydama savo pirmos klasės prestižo masažą.

Kol viską demonstravau, mane trikdė Louis akys, įsmeigtos tiesiai į manąsias.

- Supratai? - jau nejaukiai pasijutusi sumurmėjau, kai pajaučiau jo rankas sau ant liemens iš abiejų pusių.

- Supratau. - išsišiepė jis nenuleisdamas akių nuo manęs.

- Ar tikrai? - nusijuokiau iš jo užhipnotizuoto veido. Atsakymo negavau žodžiu, nes jo lūpos prisispaudė prie mano.

Atsakiau į jo bučinį atsargiai uždėdama rankas ant jo kaklo. Louis rankos nuslydo prie mano nugaros ir stumtelėjo mane arčiau jo.

Mūsų kūnai susiglaudė per rūbų sluoksnius ir pajaučiau sklindančią šilumą nuo jo.

Po kiek laiko aš jau įsidrąsinau ir prisitraukiau vaikiną dar arčiau savęs.

Louis pradėjo suktis į šoną, lėtai guldydamass mane ant sėdynių, o pats pakibo viršuje.

Mano nugara tvirtai prisispaudė prie medžiagos, o kojos liko apsikabinusios vaikino liemenį. Po truputį viduje kaupėsi baimė, kaustanti mano judesius. Nors ir kaip visa tai gera, negaliu prarasti blaivaus proto ir padaryti tai ko vėliau gailėčiausi.

- Louis, aš... - sušnabždėjau jam į lūpas, bet nutilau pritrūkusi oro.

- Viskas gerai, jei nepatinka, galime viską baigti... - sumurmėjo jis  nuslinkdamas prie apnuoginto mano kaklo. Jo rankos taip pat nieko nelaukdamos pasiekė mano marškinėlius ir palindo po jais. Rankai prisiglaudus prie pilvo įtraukiau jį, o ji tik nuslydo dar aukščiau prie mano krūtinės. Louis delnas apglėbė mano krūtinę, lengvai spustelėdamas.

Atsidusau iš malonumo, mano nugara išsirietė.  Įvėliau rankas į jo plaukus ir timptelėjau juos. Louis suurzgė, o jo klubai prisiglaudė prie manų.

Prasižiojau gyliai įkvėpdama ir taip pat kilstelėjau klubus prisispausdama prie jo. Vaikino lūpos pradėjo smarkiau siurbtis į kaklą, o rankos panaudojo daugiau jėgos. Mūsų klubai pradėjo trintis vienas į kitą, suteikdami didelį malonumą. Pro Louis lūpas išsprūdo dejonė.

- Ana... - sušnabždėjo jis į kaklą išpūsdamas orą.

Trintis tarp mūsų užkūrė tikrą ugnį. Nebežinojau kur dėti rankas, taigi laikiau prispaustas jas prie jo nugaros, taip prisitraukdama jį arčiau.

- Louis, aš... - sušnabždėjau gyliai kvėpuodama.  Vaikino kvėpavimas, atsimušantis į mane, jo rankos nagrinėjančios  mano odą ir klubai sudarantys trintį su manais, darė manyje kažką negero.

- Viskas gerai... - Louis pakėlė akis pažiūrėdamas į mane. Pajaučiau kaip rausta mano žandai.

Staiga Louis sudribo ant manęs pavargęs. Mano kūnas dar degė, oro trūko.

- Viskas gerai... - vaikinas vėl sušnabždėjo mėgindamas raminti kvėpavimą. Jam lėtai atsikėlus nuo manęs, nemandagiai užmečiau akį į jo tarpkojį. Ant jo kelnių puikavosi šlapias plėmas. Paraudau kaip burokas ir nežinodama kaip elgtis, tiesiog iššokau iš mašinos.

Kas ten buvo? Kas po velnių nutiko ten ant galinės sėdynės.

Louis nepuolė vytis manęs, jis besikeikdamas pradėjo knistis lagamine , ieškodamas, tikriausiai, kitų kelnių. Nusisukau ir nusliūkinau prie laužavietės. Mano oda dar vis dilgčiojo, o kvėpavimas nerimo.

- Atsiprašau, gerai? - krūptelėjau nuo balso už nugaros, - Nieko panašaus neturėjo nutikti.