Handcuffs [Lietuvių k.]

Part - 31

Parašyta: 2016 Balandžio 30d.
Pataisyta: 2020 Kovo 25d.
------
- Mes ir važiuosime į vaistinę, tik ne dabar, niekam nepranešę.. - Louis sumurmėjo ir kaip tik tuo metu pasigirdo šurmulys artėjantis link mūsų.

- O Dieve, čia jūs orą pagadinot? Pasakyčiau pradaryti langą, bet mes lauke... - Niall mykimas pasigirdo kai jis užsikimšo nosį. Louis greit surakino atgal mūsų rankas, o raktą įsimetė kišenėn.

- Skunkas. - trumpai atsakė rudaplaukis šalia manęs.

- O velnias, rimtai? Gal jūs važiuokit vaistinėn kokio dvoko nuėmėjo? - Viky susirūpino.

- Bet miestas toli, užtruksim ir atgal turėtume grįžti vėlai... - Louis atsiduso.

- Na čia gana kritinė situacija, pasitikėsim jumis ir duosim mašiną miegojimui. - Harry sukikeno. Mes nieko daugiau nekomentavę pasigriebėm reikalingiausius daiktus ir iškrovę visų lagaminus iš mašinos, išvažiavome.

Vos užsukus kur jau būtume nematomi, Louis greit išsitraukė raktelį ir atrakino mus.

- Geras planas... - suprunkščiau įsipatogindama kėdėje.

- Planas dar nesibaigė, taigi sėdėk ramiai ir neištepliok mašinos. - rimtas pasakė jis.

- Tik nepradėk man čia vadovauti! - pyktelėjau, - ir iš viso, tu pats neprisisegęs diržo. - sumurmėjau priversdama jį leipti iš juoko.

- Tai malonėk užsegti. - Louis prikando liežuvį.

- Na jau ne, pats gali. - suprunkščiau vartydama akis. Kas aš jam? Idiotė?

- Aš juk vairuoju. - nusijuokė.

- O atrakinti antrankius galėjai ir vairuodamas, be to, gali sustabdyti mašiną. - sumurmėjau nusisukdama į langą. Vaikinas tik nusijuokė ir supratęs, kad neišdegs užsisegė diržą.

Po vaistinės sustojome po gero pusvalandžio. 

- Štai, viena tubelė kremo sunaikinančio skunko smirdančią rūgštį nuo kūno. - Louis mestelėjo į priekį kremą vos grįžęs ir įsėdęs.

- Dar mėnesio negalėjai užtrukti, net sutemti spėjo.. - varčiau akis purkšdama kremą ant plikų kojų vietų, kurios buvo apipurkštos. Negavau jokio atsakymo, taigi atsisukau į jį, pamatydama tik jo užhipnotizuotą žvilgsnį. - Tai šlykštu, žinojai?

- Ką?

-Nužiūrinėjimas, tu nužiūrinėji mano kojas. - suprunkščiau pavartydama akis. Louis garsiai nusijuokė iš mano žodžių ir pasigriebė kremą.

- Tu supranti, kad parvažiuosime tik rytoj, taigi turime visą vakarą linksmybėms? - jis pridūrė.

-O kodėl negalim parvažiuoti šiandien? - paklausiau, nors grįžti nenorėjau.

- Brangute, grįžti į mišką kai kelio nematai iš ties sudėtinga... - Louis pavartė akis.

- Aš ne brangutė. - greit atsikirtau.

- Nepradėkime to vėl, varau nusiprausti viešajame tualete po kriaukle ir bėgsiu į klubą šalimais. - atsakė praverdamas savo dureles. Jau galvojau iš karto išeis, bet sustojęs atsisuko, - Jei nori  į klubą, paskubėk. - o tada išėjo užverdamas duris. Suurzgiau nepatenkinta ir trenkiau kremą ant jo sėdynės. Norėjau tik dar vieno ramaus, mielo vakaro, bet kažkas jį vis tiek turi sugadinti. 

Išlipau iš mašinos ir moterų tualete sugebėjau nusiprausti. Net neketinau eiti į kažkokį klubą, taigi įsivyniojau į adijalą rastą bagažinėje ir atsisėdau priekyje.

Louis taip pat grįžo susitvarkęs ir pasiėmęs beveik tuščią piniginę dingo. Mašinoje įsivyravo tyla, o pro langus skverbėsi vis mažiau šviesos. Pasidarė visai nuobodu, gal verta ten eit?

- Velniop tai... - suurzgiau ir nebeištvėrus šokau iš mašinos. Patraukiau link klubo , kuriame Louis. Jokio apsauginio, girti žmonės, manau tai ne pats geriausias, bet muzika skamba kaip tikrame vakarėlyje.

Prasibroviau pro daugybę žmonių ir įsitaisiau prie baro. 

- Prašyčiau tokio pat kokteilio, kaip pas tą merginą.. - mostelėjau barmenuiį nusigėrusią panelę netoliese.  Niekaip neišmokau kokteilių pavadinimų, barų ir klubų nemėgau, buvau tik draugų vakarėlių mėgėja.

- Štai, - barmenas pastūmė pilną stiklinę kurią užsisakiau. - pirmas gėrimas nemokamas, nes nuo tiek neapgirsi. - pridūrė su kvaila šypsena jis ir nuėjo prie kitų žmonių. Suprunkščiau nuo tokio mąstymo ir apsidairiau aplink. Kur jis?

- Apgailėtina... - numykiau sau tyliai ir užsiverčiau stiklinę. Tikras absurdas! Aš sušiktai ieškau Louis tarp visų... Lėkšta. Aš lėkšta.

- Reikia kompanijos? - kažkoks vaikinas atsistojo šalimais.

- Aš, - žagtelėjau, - Aš turiu vaikiną.- baigiau ir nusisukusi išgėriau stiklinės likusį turinį.

Kaip tai pavadinti: per daug įsijautųsi į poros žaidimą? Ar nesugebanti prarasti nekaltybės? Velnias, aš tokia apsurdiška, kad apgirstu nuo stiklinės kokteilio...

Atsisukau į ten, kur stovėjo vaikinas, bet ten jo nebebuvo, taigi pakilau iš vietos ir patraukiau į lauką.

Vos odą pasiekė šaltas vėjelis pasukau link mašinos, kurioje turėjau tupėti ir niekur nesikelti.

Pakeliui pastebėjau apgirtusią porelę prisispaudusią prie sienos, jau beveik gaminant vaikus. Ar jie tokie kvaili ar jiems nerūpi, kad juos mato?

Apimta pykčio iš niekur nieko, trūktelėjau dureles ir atidariusi virtau atbulom ant asvalto.  Pradėjau garsiai juoktis gulėdama prie mašinos, bet pasigirdo pažįstamas balsas.

- Nesubraižyk durelių.. - suraukiau kaktą nesupratusi iš kur tai sklido, bet esu šimtu procentų užtikrinta, kad tai Louis balsas.  Apsidairiau ir niekur jo nepastebėjau.

Pakilau iš vietos ir sugalvojusi, kaip sužinoti kur jis, trenkiau smarkiai durelėmis.

- Tikiuosi supranti, kad tai Harry mašina. - Louis balsas pasakė priversdamas mane išsižioti, ne jis sklido iš...

- Tikiuosi supranti, kad visi mato, kaip gamini vaikus su gatvės kekše.