Handcuffs [Lietuvių k.]

Part - 56

Parašyta: 2017 Sausio 27d.
Pataisyta: 2020 Balandžio 8d.
-------

Nespėjus mums kažko išgirsti daugiau Louis staigiai uždarė duris ir pagriebęs už riešo nusitempė iki motociklo. 

- Ką Liam ten daro? - tyliai sušukau dar vis šoke. 

- Kad ir ką jis ten daro tai visai ne mūsų reikalas. Dingstam kol nepastebėjo nieks. - Louis sušnabždėjo viena ranka paspausdamas garažo durų atsidarymo mygtuką o kita vienu pirštu ištraukdamas iš mano priekinės kišenės raktelį. 

Kol stovėjau dar vis šoke jis apžergė mano motociklą ir timptelėjo mano ranką. 

- Nagi nežiopsok, važiuojam. - sušnabždėjo jis pasukdamas raktelį. Burzgimas pažadino mane ir aš greitai atsisėdau už Louis. Lėtai pajudėjom pro garažo įvažiavimą lauk. Prie posūkio į gatvę rudaplaukis sustojo ir pasisukęs pulteliu uždarė vartus, o patį pultelį nužiūrėjęs kampą sviedė į vazoną. Šyptelėjau nepatikėdama, kad jam pavyko pataikyti. Tvirčiau apsivijau vaikino liemenį, kai pajaučiau vėjelį. 

Dar vis negaliu patikėti ką ten girdėjau. Ką Liam galėtų veikti pas Lolitą? Jam ką, visai smegenys susisuko? Dar neseniai aiškino, kad nori pirštis, o dabar... 

- Ko tu neleidai išgirsti kam ten Liam ėjo? - suurzgiau nepatenkinta Louis, kol jis praleidinėjo pėsčiuosius pro perėją.

 - Tai ne mūsų reikalas. Jei norės Liam mums pats tai pasakys, čia jo gyvenimas ir mes negalim kištis.- rudaplaukis atkirto mesdamas sau per petį piktą žvilgsnį į mane.

 - Kas tu per draugas! Taip draugai nesielgia! - įsiutau negalėdama patikėti ir tuo ką jis man čia aiškina.

- Tiesą sakant, aš labai geras draugas! Jūs, bobos, temokat žviegti ir draskytis net nenorėdamos išklausyti kito žmogaus situacijos versijos. Tu jau įpratus kištis į svetimas situacijas, bet deja aš taip nesielgiu. Tikri draugai laukia ir gali tik patarti išklausę visą draugo versiją. - jis dar piktesnis atkirto jau lekiant gatvėmis. Žioptelėjau įniršusi kažką atšauti, bet vėl užsičiaupiau. 

- Tiesiog nepradėkim dėl to pyktis.- atsakiau slėpdama veidą nuo vėjo už jo pečių. Rudaplaukis nieko neatsakė, bet jaučiau kaip jo raumenyse tūnojęs pyktis atslūgsta. Atsidusau priglausdama žandą prie jo nugaros. 

Kad ir kokią apsurdišką klaidą Liam ten darė, tikrai nenoriu dėl to susipykti su Louis, juk jau mėnesio galas, būtų visai malonu išsiskirti draugiškai. 

- Ana? Neatpažįsti savo namų kiemo? -Louis balsas mane pabudino ir aš mieguista nulipau nuo motociklo. 

- Atleisk, aš jau ten beveik miegojau..- nusižiovavus tariau kai jis atsistojo ant žemės pradėdamas vesti mano motociklą link garažo. 

- Labai tikiuosi, kad juokauji ir kad tau kažkas sakė, kad miegoti net keleivio vietoje negalima kai esi ant motociklo.- Louis tarė panosėje, kol bandžiau praplėšti surūdijusias ir užsikirtusias duris visa jėga. 

- Jei taip migdančiai nevairuotum gal taip ir nebūtų..- nusijuokiau pagaliau patekdama į garažą. Louis tik šyptelėjęs pakratė galvą ir nieko nesakęs atsitūpė prie jau pastatyto motociklo maskuoti to kvailo įbrėžimo, nuo kurio visos dramos buvo prasidėjusios.

Tuo tarpu aš prisėdusi šalia ant grindinio pirštu braižiau nematomas linijas. Louis darbą baigė gana greitai ir privertė mane vėl pakilti iš vietos. 

- Nesuprantu, kodėl mes visada laiką turim leisti Liam namuose..- suurzgiau labiausiai nepatenkinta tuo, kad be galo norėjau miego dar tik įpusėjus dienai. O dar turiu kažkur eiti pėsčiomis .. 

- Net tu savo nuosavų neturi..- Louis gana geros nuotaikos pavartė akis. 

- Tu taipogi.- suprunkščiau vos pavilkdama kojas taku. 

- Tai gana daug ką paaiškina.- rudaplaukis atsidūsta nežinodamas ką daugiau pridurti. 

 Staiga pajaučiau kaip mano kvailas batas užsikabina už atsikišusios plytelės dėl mano kojų vilkimo ir kaip aš knojuosi žemėn. Na, ne visiškai išsidrėbiau, Louis pagriebęs mano surakintą ranką ir prilaikęs už juosmens to neleido. 

Greit išsitiesiau nusivalydama vieną murziną kelį. 

 - Dar vis negaliu suvokti kaip tai tau išeina...- Louis pradėjo juoktis balsu. 

- Aš irgi, bei ačiū, kad prilaikei.- suurzgiau panosėje jausdama kaip dilgčioja nubrozdintas kelis.

- Prilaikiau, kad pačiam paskui tave dribti nereikėtų. Tu juk moki taip už rankos patempti. - vaikinas tarė dar vis su šypsena. Jo ranka taip ir nepaleido manosios, tik nusileido prie pirštų ir juos supynė. Nieko nesakiau ir visai nesijaučiau keistai, mes dažnai vaikštome susikibę surakintomis rankomis, tai iš ties patogu.

Liam namus pasiekėme be papildomų pokalbių ar ginčų, gal tik kelis kartus sugebėjau papriekaištauti sau, kad man tereikia užkliūti už plytelės, kad nusibrozdinčiau kelius.

 - Kodėl vakar nebegrįžot? - vos Sophia pravėrė duris net nepasisveikinusi paklausė. 

- Labas ir tau..- suniurzgėjau prasibraudama pro ją ir patraukdama link tualeto. 

- Mes turim ir savo namus, žinai.- Louis atsakė linksmas už mane Sophiai. Jie dar ir spėjo apsikabinti, kol nenusitempiau Louis į vonią paskui save. Nepatenkinta užtrenkiau duris už mūsų ir nusitraukiau kelnes žemyn. 

- Oh, man irgi nusiimti? - rudaplaukis sukikeno. Pavarčiau akis ir sušlapinusi popierių nuvaliau savo paraudusį kelį nuo sutrenkimo. 

 - Tavo vietoje paieškočiau kažko mano keliui.- suburbėjau jam ir jis pakišo man panosėn vaikiškų pleistrų pakelį.

- Ką tu čia man.. Ką veikia vaikiški pleistrai pas Liam vonioje? - sutrikusi atsitiesiau. 

- Jis tikriausiai numatė, kad tau jų prireiks, vaikuti. Gal dar žaizdelę pabučiuoti? - Louis nenustojo kikenti nuo savo tikrai apsurdiškų juokelių. 

- Patilėk tu tik tais..- suprunkščiau pati nežinau kodėl ir pakračiusi galvą padėjau pleistrus ant kriauklės. Galiausiai išsitraukiau vieną ir užsiklijavau ant vietos iš kurios silpnai sunkėsi kraujas.

Kvailai pažvelgiau į raudoną kelį su pleistru padengtu šypsenėlėmis ant jo ir trūktelėjusi pečius vėl užsitraukiau kelnes. Išėjom iš vonios ir susidūrėme su pro šalį einančiu Harry.

- O sveiki, negirdėjau kaip atėjot.- šyptelėjo jis pasisveikindamas. 

- Aha, sveikas. O be to, kir Liam? Niekur nemačiau.- Louis atsikrenkštė užduodamas paskutinį klausimą. 

- Jis jau visas geras pusvalandis kaip išvažiavęs į parduotuvę, dar negrįžo.