Handcuffs [Lietuvių k.]

Part - 47

Parašyta: 2016 Spalio 14d.
Pataisyta: 2020 Balandžio 7d.
-------

- Mama, aš viską galiu paaiškinti...- sumikčiojau labiau paslėpdama rankas su antrankiais. 

- Tiesiog užeikit...- ji suniurzgėjo nusisukdama ir patraukdama į svetainę. Mes nieko nesakę nusekėm iš paskos uždarydami duris. 

Dar spėjau pastebėti, kad mamos plaukų nedengė niekas, taip pat nebuvo ir vienuolės rūbų. Ji kažkokia pasikeitusi, susikrimtusi. 

- Man tereikia paaiškinimo..- mama atsiduso atsisėsdama priešais mus kitoje sofoje, - Kas šis vaikinas? 

- Aš Louis. Louis Tomlinson.- rudaplaukis atsikrenkštė į kumštį nejaukiai pasakęs viską. 

- Aš tik maniau, kad pyksi...- sušnabždėjau pati nuleisdama akis. 

- Ana, brangute, aš niekada nepyksiu jei tu susirasi draugų.. - ji atsiduso nervingai. 

- Mam, tau viskas gerai? - sumurmėjau pakeldama akis į jos pavargusį veidą. 

- Man? Aišku, kad gerai, tiesiog, turiu darbų..- sumikčiojo ji. Suraukiau antakius bet nieko nebesakiau, kadangi ji jau ir taip slepia tai nuo manęs, o sakyti tikriausiai net neketina. 

- Taigi, Ana, bent pasakyk iš kur ištraukei šį jaunuolį. - mama pridūrė suplodama rankomis. 

- Na... Jis gyvena čia netoliese, tiesiog sutapo mūsų draugai ir susipažinom...- numykiau susitraukdama sofoje. Lyg bandyčiau joje išnykti, o tai net neįmanoma... 

- Kadangi dabar turiu be galo daug darbo, praleisiu viską pro akis, bet sekantį kartą pagavusi tave meluojant tikrai duosiu gerą namų areštą.- mama nusijuokė ir aš greit pašokau pakeldama ir Louis.

- Tai tuomet mes einam pas mane į kambarį..- išbėriau greitai pasileisdama tempti Louis laiptais aukštyn link kambario. 

- Wow...- vaikinas sukikeno sudribdamas ant mano lovos. 

- Kaip suprast? - pakėliau vieną antakį tvirčiau įsispirdama į žemę, kad Louis atsipalaidavusi ranka nenutemptų manęs žemyn. 

- Jau visai pavydžiu tau tokio gyvenimo, pasirodo tavo mama visai atlaidi. Manoji tokio melo kelias savaites neatleistų ir į maistą lyg specialiai druskos per daug pribertų... - rudaplaukis pradėjo kikenti. 

- Tai tuomet tavo mama tave dar laiko vaiku, kuris negali daryti savo sprendimų. Aš aišku nesiginčysiu su ja, gana teisingas sprendimas..- šyptelėjau norėdama jį paerzinti, bet jis tik pavartė akis ir trūktelėjo stipriau mane už rankos, pasodindamas šalia tavęs. 

- Palyginus mus tu tikrai vaikiškesnė. Rimtai, kas ant sienos dar tokio amžiaus laiko priklijuotas gėlytes? - Louis vėl garsiai pradėjo juoktis. Suurzgiau trinktelėdama jam ir pradėdama rinktis šalia pasidėtus rūbus pasiėmimui. 

- Mes ilgai čia neužtruksim todėl nenervink. Pasiimu tai ko man trūksta pas tave, apsitvarkau ir varom pas tavo mamą, gal pyrago gaminimo skanių likučių bus.. - sumurmėjau sau po nosimi mėgindama pasiekti lentyną su Louis gulinčiu lovoje.

 - Oh tiesa, tortų kremas mane užveda...- jis sučepsėjo atsipalaiduodamas ir užsimerkdamas su šypsena. Pavarčiau akis pagaliau pasiekdama tai ko man reikia ir pasidėdama ant lovos kampo.

 - Ej, Louis, aš dar tavęs norėjau kai ko paklausti...- numykiau tyliai prisimindama vakarykščius įvykius. 

- Mm? - jo akis tik viena prasimerkė, atrodė kad jis jau vos ne miegojo. 

- Kaip jūs taip elgiatės? Po viso to kas nutinka su tavo mama, kitą dieną jūs vėl lyg niekur nieko.- atsargiai išdėsčiau mintis, nenorėdama įsiutinti jo. Louis surimtėjo, bet nieko neatsakė. 

- Viskas gerai jei nenori apie tai kalbėti, aš tik paklausiau..- greit nusisukau ir puoliau toliau krautis daiktus į po lovą buvusia kuprinę. 

- Aš tik nežinau kaip tai tau paaiškinti...- rudaplaukis atsiduso pasitvarkydamas plaukus, - tie vakarai būna siaubingi, atrodo mama net nežino tuomet, kad ketinu grįžti... Aš pasiilgstu jos, dažnai iš ties būnu išėjęs, bet po tokios nakties ji pabunda vėl lyg niekur nieko ir būna paprasta mama. Aš tik nenorėjau nieko sugadinti, žinau, kad ji turi problemų su išgėrimu, taigi paprasčiausiai žaidžiu jos žaidimą. Po neblaivios nakties elgiuosi lyg niekur nieko nebuvo... - vaikinas baigė, o aš čia sėdėjau suraukta kakta, dar mėgindama įsisavinti jo žodžius. Taigi Louis mama nusigeria galvodama, kad tą vakarą jis negrįš, o jis tikriausiai užtaiko tuo metu ir grįžta. Jis tik patvarko butelius, bet jos neprikelia, o dienai išaušus jie abudu apsimeta, kad yra visiškai laiminga šeima. Skamba tikrai nemaloniai. 

- Supranti, kad vieną dieną turėsi kažką daryti dėl to...- pakračiau galvą suprasdama kaip jie vaikiškai elgiasi.

- Taip, ir be galo laukiu, kada galėsiu padėti jai viską sustabdyti...- Louis linktelėjo atsikrenkšdamas.- Geriau pati pasakok apie savo šeimyninius reikalus, tavo motinai nuotaikų kaitos ar kaip tai pavadinsi? 

- Nepasakyčiau..- suprunkščiau, - Dažniausiai ji elgiasi... Ne taip kaip dabar ir ne taip, kaip elgėsi praeitą kartą susitikus. Per pirmąjį jūsų susitikimą ji jau savaitė buvo paklaikusi dėl meldimosi, o dabar ji per daug... atsileidusi negu visada. - sumurmėjau pakeldama vaikiną nuo lovos ir nusitempdama prie spintos pasiimti kelis reikiamus daiktus. 

- Taigi tu įsitikinusi, kad tavo mamą jau viskas mėnuo kaip ateiviai paleido po pagrobimo? - jis nusijuokė šalia, rakinėdamas mano papuošalų dėžutę.

 - Nesu visiškai užtikrinta, bet versija tikrai galima.- išsišiepiau pritardama ir užsisegdama kuprinę. - O dabar, kai išsiaiškinom šias mistines paslaptis, gal galim grįžti pas tave? - užsimečiau kuprinę ant laisvo peties ir atsisukau į jį. 

- Tu taip pasiilgsti mano lovos..- Louis dramatiškai atsiduso. Pavarčiau akis ir išsitempiau jį iš kambario. 

- Mama? Mes išeinam! - sušukau lipdama laiptais žemyn link svetainės. Greit supyniau mūsų surakintų rankų pirštus, kad antrankiai nesimatytų. 

- Gerai gerai, bet nedaryk nieko ko nedaryčiau aš! - ji šūktelėjo atgal nepakeldama akių nuo popierių rankose. Ar man pasivaideno ar ji užraukė jų kampus, kad nepamatyčiau ką ji skaito? Arba ji kažką slepia arba aš per daug lendu, gal ten paprasčiausi mokesčių dokumentai...

- Viso gero! - Louis spėjo pasakyti jai kai ištempiau pro duris. Oras jau buvo tikrai šiltas kaip įpusėjus dienai. 

Eidami nieko nekalbėjome. Tik po kiek laiko susivokiau, kad mūsų rankos dar sukabintos. Savąją atpalaidavau, kad iškristų, bet kadangi Louis tvirtai laikė suspaudęs ji visai neiškrito. 

- Louis..- pavarčiau akis žinodama, kad jis jaučia mano atsileidusią ranką. 

- Nu ką? Negi taip nesielgia poros?