Handcuffs [Lietuvių k.]

Part - 32

Parašyta: 2016 Gegužės 2d.
Pataisyta: 2020 Kovo 25d.
------
- Tikiuosi supranti, kad visi mato, kaip gamini vaikus su gatvės kekše. - atsakiau ir nusisukusi puoliau į mašiną. Vis dėl to, būtų buvę geriau, jei nežinočiau, kad ten jis... Kam aš dar ėjau kaip durnė ieškot jo? Jam ir be manęs linksma.

Nuropojau ant galinių sėdynių ir su adijalu atsiguliau. Viduje pajaučiau skausmą, kuris kaip kvailys bandė man priminti, kad Louis iš ties truputėlį man patinka. Tik truputėlį. Jis gražus, kartais linksmas. Kol kas, jo veidą matau bučiuojantį tos kekšės ir tai atitraukia mane nuo visų svajonių apie vaikinus.

Susiraičiau ant sėdynių ir apsižliumbiau. Jaučiuosi visiška mažvaikė, nes jis net netikras mano vaikinas, kad galėčiau jį peikti dėl to ką jis daro...  Kūkčiojau susirietusi į kokoną, kol akys išdžiuvo ir nebebuvo ko išverkti, kol paakiai paraudo ir net patino. Kodėl aš tokia? Kodėl mane domina tie kurių aš nedominu?

Louis grįžo į mašiną man jau beveik miegant. Tikriausiai gerai pašėlo su ta rudaplauke... Letai pravėrė vairuotojo dureles ir įsėdo į priekį.

- Ana? Miegi? - tyliai sušnabždėjo.

- Ne. - atsakiau kuo ramesniu balsu atsukusi jam nugarą.

- Galiu šalia tavęs ant ištiestų sėdynių? - vėl paklausė tyliai, bet tikriausiai jau pats žinojo atsakymą.

- Ne.

- Ana ar tu pyksti? - Louis nenusileido. - O galbūt tai pavydas?

- Ne. - vėl trumpai atkirtau ir mane išdavė užsikimšusios nosies balsas.

- Tu verkei? Gal šalta? - jis puolė jaudintis ir perlipo į galą atsisėsdamas šalia manęs.

- Man viskas gerai, Louis, norėčiau išsimiegoti. - atsakiau suirzusi.

- Jei tai dėl mano elgesio, tai at-

- Ne visada viskas būna dėl tavęs. O dabar malonėk man leisti išsimiegoti. - pasakiau garsiau ir užsiklojau galvą nenorėdama, kad jis pamatytų mano raudonas akis. Velnias, aš tokia nevykėlė. Louis dar pasėdėjo ir pakilęs išlipo iš mašinos.

Na, bent jau melagė iš manęs gera, kadangi viskas iš tiesų tik dėl jo. Man reikėtų nustoti viską taip imti į širdį, kai mes net rimta pora nebuvome..

Louis P.O.V.

Išėjau link klubo nusivylęs, kad neįkalbėjau Anos eiti kartu. Spėjau priprasti prie tos mažos raganos šalia. Ne,ne, ji kaip angeliukas sėdintis ant peties, nes aš tampau ją visur, o ji tik aiškina, ką darau blogai.

- Prašyčiau- nespėjau baigti užsakymo prie baro, kai mergina šalimais nutraukė mane.

- Vaišinu. - sumurmėjo ir stumtelėjo vieną iš šalia turėtų stiklinių, - Neketinu išgerti tiek, kad griūčiau į komą, bet tas senas diedas kitame gale nenustoja siuntęs gėrimų.. - pridūrė mostelėdama į vyrą, kuris kaip tik stebėjo ją su juokinga šypsena.

- Na, dažniausiai aš vaišinu merginas, bet priimsiu gėrimus ir iš jų.. - sukikenau užsiversdamas stiklinę, -Louis. - pridūriau nusivalydamas lūpas.

- Marina. - atsakė mergina ištiesdama ranką, kurią lengvai paspaudžiau.

- Gal pašokti? - nusijuokiau nežinodamas ką jai pasiūlyti.

- Nešoku, - suprunkštė ji vartydama akis, - bet gali pasiūlyti cigaretę. - pridūrė perbraukdama ranka per mano dilbį ir palikdama mane vieną. Ištuštinau stiklinę ir taip pat išėjau į lauką.

Marina jau stovėjo prie sienos atsirėmusi, kaip dažniausiai stovi kekšės. Na žinoma, kaip dar galėjau tikėtis kažko geriau...

Nieko nesakęs išsitraukiau cigarečių pakelį ir ištiesiau jai. Kol ji prisideginėjo ją, mano akys nuklydo iki Harry mašinos, kurioje palikau Aną. Deja, jos ten net nebuvo. Apsidairiau ir pamačiau ją įeinant į klubą. Kadangi stovėjau tamsesnėje vietoje, ji manęs net nepastebėjo. Ką ji daro? Po velniais, Ana, tu mane verti jaudintis taip, lyg būčiau su savo motociklu įvažiavęs į medį..

- Ar tai tavo mergina? - Marina suprunkštė pamačiusi kaip stebiu užsitrenkiančias duris.

- Ne. - sumurmu. Ana mane išvarys iš proto, negaliu leisti tam įvykti.

Atsisuku į Mariną ir nespėjus nieko pasakyti pajaučiu jos lūpas prisispaudžiant prie manųjų. Atsaku į jos cigarečių dūmų pilną bučinį ir prispaudžiu ją prie sienos. mano rankos nieko nelaukdamos nuslysta prie jos užpakaliuko ir suspaudžia jį.

Marinos ranka laikiusi cigaretę atsileidžia ir plaučių žudikė nukrenta ant asvalto prigesdama. Ji pašoka ir jos plonos kojos apsivynioja aplink mano liemenį bei pakelia jos aptrauktą sijoną viršun. 

Lūpomis nukeliauju prie jos kaklo ir lyžtelėjęs įsisiurbiu į odą šalia raktikaulio. Marina garsiai sudejuoja, bet mano ausys pagauna visai kitą garsą.

Klubo durys prasiplešia ir išeina Ana piktu veidu. Praeidama ji pažvelgia į mus, todėl galvą nuleidžiu žemiau, prie Marinos krūtinės, taip mėgindamas pasislėpti. Kai pikčiurna praėjo, pakėliau akis ir pasukęs galvą pažvelgiau į ją.

Ana apimta įsiūčio praplėšė mašinos dureles, bet parkrito ant asvalto. jau norėjau pulti padėti, bet Marinos rankos prie mano kelnių sustabdė mane.

- Nesubraižyk durelių.. - garsiau pasakiau Anai, taip ją sutrikdydamas, kadangi ji nežino kur aš.  Marina sutriko taip pat, bet įsisiurbiau į jos botoksines lūpas ir pagrobiau visus komentarus.

Mano ausis pasiekė durelių trenksmas, dėl kurio vėl pakėliau galvą.

- Tikiuosi supranti, kad tai Harry mašina. - nesusivaldžiau nepasakęs ir Anos žvilgsnis pasiekė mane su Marina besiglamžant tamsoje.

- Tikiuosi supranti, kad visi mato, kaip gamini vaikus su gatvės kekše. - mergina atsikirto ir nusisukusi puolė į mašiną. Kažkodėl viena mano pusė norėjo ją sekti, o kita tikino, kad tik baigus visus malonumus.

- Tai sakai ne tavo mergina? - sukikeno Marina man į kaklą.

- Nevisai.. - numykiau atsitraukdamas nuo sienos ir priversdamas merginą atsistoti ant žemės.

- Bėk, negi laikau? - suprunkštė ji pasitvarkydama ir pakėlusi cigaretę, kuri nespėjo visiškai užgęsti, vėl priglaudė prie lūpų. Apsisukau ir nieko neatsakęs nuėjau prie mašinos.

Anos susiraitęs kūnas gale nevalingai judėjo neslėpdamas jos kūkčiojimo. Velnias, nesupratu kodėl ji taip reaguoja.

Kaip koks kvailys stovėjau ir žiūrėjau į tai, negalėdamas pajudėti,kol galiausiai nusisukau ir atsisėdau ant šalto asvalto, galvą tremdamas į mašiną. Aš toks nevykęs, kad sugebu pravirkdyti ne vien vaikus...

Po kiek laiko pakilau ir lyg niekur nieko pravėriau mašinos dureles, įsėsdamas į priekį. Ana jau gulėjo ramiai.

- Ana? Miegi? - tyliai sušnabždėjau.

- Ne. - mergina atsakė ramiai, lyg nieko nebūtų buvę.

- Galiu šalia tavęs ant ištiestų sėdynių? - vėl paklausiau tyliai, nutuokdamas atsakymą.

- Ne.

- Ana ar tu pyksti? - negalėjau to taip palikti, - O galbūt tai pavydas? - na gerai, su šiuo argumentu gal ir persistengiau.

- Ne. - trumpai atsakė, bet ją išdavė nosies trūktelėjimas. O ko tu tikėjaisi, Louis? Kad tau tik vaidenasi jos verksmas?

- Tu verkei? Gal šalta? - perlipau į galą atsisėsdamas šalia jos kūno. Tik paskutinis niekšas žinodamas tiesą elgiasi taip...

- Man viskas gerai, Louis, norėčiau išsimiegoti. - suirzęs balsas atsakė, o jos rankos apklojo jos galvą.

- Jei tai dėl mano elgesio, tai at-

- Ne visada viskas būna dėl tavęs. O dabar malonėk man leisti išsimiegoti. -Ana nutraukė mane garsiai pasakydama ir susisukdama į adijalą labiau. Sėdėjau ir žiūrėjau į ją, matydamas save, kaip paskutinį nevykėlį, kuris nemoka atsiprašyti, o ką jau kalbėti apie paguodą...

Galiausiai pakilau ir išlipęs iš mašinos atsisėdau ant žemės. šalta, bet galima kentėti. Anai tikriausiai dabar nesinori būti su manimi, todėl geriausia duoti jai ramią naktį.

Bemiegė naktis už jos ašaras-  gal ji to ir neįvertins, bet aš pats jausiuosi vėliau geriau...