Handcuffs [Lietuvių k.]

Part - 27

Parašyta: 2016 Balandžio 14d.
Pataisyta: 2020 Kovo 25d.
-----

Pramerkiau sulipusius akių vokus apsidairydama palapinėje. Pro medžiagą silpnai veržėsi šviesa, pranešdama apie greit ateisiantį rytą, kada visi pradės keltis.Pabandžiau pasiraižyti, bet kai negalėjau to padaryti, prisiminiau, kas vakar buvo. Po sunkios kankynės smigau įstrižai palapinę.

Mano akys greit išsiplėtė ir po savimi pamačiau... marškinėliai? Kas per velnias? Kilstelėjau veidą, pamatydama prasižiojusio Louis snukį.  Greit nulipau nuo jo atsisėsdama ir sugebėdama neprižadinti nei vieno. Pats Louis irgi kietai miegojo.

- Kas per velnias? - pati sau piktai sušnabždėjau nesuprasdama kodėl miegojau ant to liurbio bei kodėl jo rankos buvo mane apkabinusios. Negaliu sakyt,kad blogai miegojau, bet mes juk susipykę ir neketinu taip greitai jam atleisti už nesąmones. Gal aš ir per šventa ties bendravimu, bet jam teks susitaikyti arba nutraukti visą tai.

- Ana? - sučepsėjo Viky netoliese pasitrindama akis.

- Aš...Miegok, miegok, dar labai anksti.. - tyliai sumurmėjau ir sudribau šalia Louis į savo vietą, kad netrukdyčiau ir neprižadinčiau kažko daugiau.

Gulėdama jau niekaip nebegalėjau sumerkti akių, ramybės nedavė sugrįžęs peties skausmas, be to pasidarė šaltoka.

Lėtai pajudinau Louis už rankos ir gavau atsakomąjį suurzgimą.

- Louis, - tyliai sušniokščiau prie jo ausies,bet jis tylėjo. - Louis?

- M? - pagaliau gavau girgždančio balso atsakymą. Velnias, ar čia tas rytinis vaikinų balsas, dėl kurio alpsta Sophia?

- Aš.. Gal galim išeiti į lauką?- sumikčiojau.

Truputėlį dar pagulėjęs Louis atsiduso ir pakilo mieguistas iš vietos.

- Ačiū, - sumurmėjau, kai išlindome iš palapinės.

- Tik greičiau, man baisios pagirios... - jis pasitrynė akis priversdamas mane sutrikti.

- Jūs gėrėt?

- Taip, kai užmigai Harry išsitraukė kelis butelius ir mes juos visi bežaisdami pribaigėme... - atsiduso tikriausiai prisiminęs viską.

- Kaip taip neatsikėliau? Gal kokio marmalo prisimaukėt ir po pirmų gurkšnių miegot ėjot? - suraukiau nosį negalėdama patikėti, kad jie vakar gėrė ir sugebėjo manęs neprižadinti.

- Mes netriukšmavome, o miegot greit tikrai nėjome, tuomet visus reikalai pradėjo spausti. Ir gerai, kad miegojai. Žiūrėk ką turiu. - Louis iš kišenės išsitraukė mažą rakčiuką.

- Ar čia-

- Taip, raktas nuo antrankių. - pagaliau jis šyptelėjo ir nuleidęs galvą pradėjo rakinti. - Liam buvo atrakinęs kartą mane, kad neprižadinęs tavęs už krūmų nueičiau. Taigi pamatęs kur jis jį laiko, pasiskolinau. Aišku, turėsim padėti į vietą kol nepabudo, nes bus ragai.. - murmėjo jis rakinėdamas antrankius ir pagaliau atrakindamas.

- Ačiū,ačiū! - tyliai cyptelėjau šoktelėdama ir taip pat greitai nubėgdama su gamtiniais reikalais bei su noru persirengti.

Paskubėjau viską spėti ir ant galo pasikeitusi palaidinę sugrįžau prie Louis, kuris ramiai sėdėjo prie užgesusio laužo ir rūkė.

- Jau? - jis numetė nuorūką į laužą atsisukdamas.

- Nerūkyk.. - suraukiau nosį linktelėdama, bet Louis nekreipęs dėmesio uždėjo mums antrankius vėl į vietą ir nusitempė toliau miegoti. Sudribome ant miegmaišių ir susisukome į savus, tik miegas jau buvo dingęs.

- Kodėl atsibudau ant tavęs?

- Ką? - Louis nesuprato ko tyliai paklausiau.

- Sakau, kodėl pabudusi buvau ant tavęs? - truputėlį garsiau sušnabždėjau.

- Nežinau. - nerūpestingai Louis trūktelėjo pečiais, - Aš atsimenu, kad buvau tave tvirtai apkabinęs, bet daugiau nieko nežiau.- tyliai pasakė jis ir nuo kažkokių keistų minčių man nuraudo žandai. Gal pati ten užsikabarojau?

Tikrai nebūčiau nustebusi, jo šiltos odos prisiglaudimas mane ramina...

 - Ana? Ką tu darai? - po kurio laiko Louis sutrikęs paklausė ir aš nustojau ant jo rankos pirštu raižyti rutuliukus tai pat sutrikusi.