Handcuffs [Lietuvių k.]

Part - 53

Parašyta: 2016 Gruodžio 11d.
Pataisyta: 2020 Balandžio 7d.
------

- Atrodo mes ne laiku.- rudaplaukis pašoko tyliai nuo sofos pakeldamas mane kartu. 

- Ar mes neturėtume jai pasirodyti? - sutrikusi sušnabždėjau. 

- Tu nenorėtum jos įsiutinti veiksmo įkarštyje..- Louis atsidūrus mums virtuvėje lėtai pridarė duris, kad nesimatytume. Išgirdus ir vaikino atodūsius artėjančius link svetainės aiškiai supratau kas vyksta. 

Lola grįžo ne viena, o su dar vienu savo 'lovos' draugu. Louis kartu su manim prisispaudė prie sienos mėgindamas ramiai kvėpuoti. Suraukiau kaktą negalėdama klausyti visų dejonių kurios ten tik garsėjo. 

Aiškiai porelė sudribo ant sofos ir ten vartaliojasi. O dar baisiau, kad prieš minutę aš ten pati sėdėjau. Į galvą padėjo lysti mintys, kad tikriausiai ji ten su visais ant sofos duodasi, o man ten teko sėdėti.

 Louis prisidengė burną mėgindamas tvardyti prunkštimą dėl mano veido išraiškos. Pavarčiau akis piktai nužveldama jį. Rudaplaukis išsišiepęs rankas ištiesė prie manęs ir uždengė ausis. Šyptelėjau pati ištiesdama savas link jo. Viena ranka pasiekiau, o kadangi kita buvo surakinta teko gana suartėti, kad uždengčiau jam ausis.

 Taip ir stovėjom kelias minutes,vienas šalia kito, uždengę vienas kito ausis su keistom šypsenom veiduose. Kol mūsų veidai nepradėjo artėti. Mano rankos lengvai atsipalaidavo bet neatsitraukė, kai Louis lūpos prilietė manųjų kamputį. 

Jo veide atsirado šypsena ir galva lėtai nuslinko man ant peties. Abiejų rankos atsipalaidavo vienu metu ir apsivijo vienas kito liemenį.

Nežinau kodėl, bet atrodo nieko aplinkui negirdėjau, užtat jaučiau begalinį palengvėjimą.

Tylėjom kartu taip stovėdami. 

 Po truputį pradėjau grįžti į realybę dėl didelių trenksmų už sienos. Louis nieko nebelaukęs paėmė magnetukais prie šaldytuvo prijungtą rašiklį su užrašų knygutę. 

" Lolita, mano motociklas paliktas tavo garaže. 

- Lou" 

Rudaplaukis brūkštelėjęs tai nusivedė mane prie virtuvės lango lėtai jį praverdamas. Pastūmiau gėlių vazonus į šonus užsiropšdama ant palangės ir atbula nuleidau kojas ant žemės. Trūktelėjau vaikiną už rankos ir jis sunkiai pats užsikabarojęs nušoko apačion šalia manęs. 

- Atsargiai.- sukikenau kai jis susvirduliavo. 

- Tik nereikia jaudintis čia dėl manęs.. - Louis šyptelėjo priverdamas langą. 

- Bet kodėl mums visada tenka bėgti taip slaptomis iš visų namų? - pakračiau galvą negalėdama patikėti tuo, kad niekada taip nebėgdavau,o per šį mėnesį jau teko nebe vieną kartą. 

- Todėl nes mūsų kraujyje trūksta adrenalino..- jis nusijuokė mums pasiekus takelį. 

- O taip, mes tikrai jo gausim eidami namo jau sutemus.- atsidusau tingėdama vilkti kojas.

- Nebūk mažvaikė, ką darysi jei tavo motociklas suges? Neisi į parduotuvę, sėdėsi namuose nejudėdama? Pats laikas mankštintis.- Louis išsišiepė susigūždamas vos vėjas papūtė.

 - Louis, kad ir karštos dienos, bet naktys vis tiek vėsios... Kol pareisim abu taip apsirengę penkis kartus spėsim sušalti, peršalti ir suledėti...- atsidusau pasislėpdama už jo nuo vėjelio.

 - Arba tiesiog judink savo užpakalį greičiau ir grįžę prisigersim iki žemės graibymo.- rudaplaukis nusijuokė pradėdamas bėgti takeliu. 

- Ne, tu neketini gerti iki tol, kol mus atskirs.- tariau prisigretindama risnojimu prie vaikino. 

- Gal dabar pradedu suprasti, kodėl su tavimi nuo pat pradžios pykausi.- jis išsišiepė kvėpuodamas pro burną ritmingai, kadangi jau gana nutolome nuo Lolos namų. 

- O aš dar nesuprantu. Ta prasme suprantu, kad tu arogantiškas šiknius, kuris nusigeria bei gulinėja su kiekviena mergina, bet nesuprantu, kodėl mes taip rimtai pykomės.- sunkiai kvėpuodamas pro atodūsius ištariau. 

- Jei ten buvai tu, tai su kažkokia mergina pykausi, kad nepažinodamas jos trenkiau per užpakaliuką ir iškart jai atsisukus pasiūliau mylėtis.- Louis sukikeno atrodo kažką neaiškiai prisiminęs. 

- Nežinau, jei ten būčiau aš tai rimtai įpykčiau, bet dabar dar nieko nepamenu. Kad ir prieš kiek metų visos dramos prasidėjo priežastis dingo, liko tik smagumas erzinti tave. - šyptelėjau susiimdama už pradėjusio mausti šono, kadangi kalbėdama pririjau oro. Louis nusijuokė pristabdydamas ir pradėdamas tik greitai eiti, o aš taip pat. 

- Matai? Mes aiškiai artėjame link namų.- rudaplaukis mostelėjo į gatvės ženklą su pavadinimu, liūdijančiu, kad mūsiškė jau visai už jos. 

- Daugiau nebebėgiosiu...- nusijuokiau bandydama nuslėpti maudžiantį šoną. Louis suurzgė ir neiškentęs atsuko man nugarą.

 - Ropškis tu, lašinių kalne...- sumurmėjo jis.

- Tai sakai, kad aš stora? - vos ne vos sugebėjus užsiropšti ant jo pradėjau niurzgėti. 

- Ne, nesakau, bet tavo raumenys tokie maži... Ne ne, manau, kad jie net neegzistuoja... - jis vėl pradėjo juoktis, - Kaip tu dar ant motociklo išsilaikai? Kas vairą sukioja? 

- Nežinau, bet va tau tai turėtų pasidaryti baisu dėl to. Juk per tas lenktynes, kur buvo anksčiau, nepažinojome vienas kito, tu įbrėžei mano motociklą, bet aš vis tiek laimėjau prieš tave.- nusijuokiau priversdama Louis įsitempti. 

- Gal čia, žinai, atsiprašymo dovanėlė buvo.- atsikrenkštė jis priversdamas mane dar labiau juoktis.

 -Ėmiau ir patikėjau..- atsidusau apsiraminusi. Pavargus smakrą padėjau ant jo peties. 

Stebėjau tamsų kelią kurį karts nuo karto nušviesdavo mašinų žibintai. Nuo namų langų sklindanti šilta šviesa leido aiškiai matyti pėsčiųjų takelį. 

- Mmm, tu skaniai kvepi...- Louis mieguistais balsas sušnibždėjo savo galvą priglausdamas prie mano. 

- Aš jau seniai nesikvepinau...- suprunkščiau tvirtčiau įsikibdama į jį.

 - Vis tiek.- šyptelėjo jis.