Handcuffs [Lietuvių k.]

Part - 52

Parašyta: 2016 Lapkričio 28d.
Pataisyta: 2020 Balandžio 7d.
---------

Po kokio pusvalandžio trukmės susiruošimo iš Liam namų mes pagaliau žingsniavome link manųjų. 

- Ar buvo būtina išeiti dabar? Juk bet kada tai būčiau padaręs...- Louis niurzgėjo vilkdamasis paskui. 

 - Tik užėjus durnoms kalboms supratau kiek mums liko mažai laiko surakintiems, o po to iš kur man žinoti, ar ketini tesėti pažadą.- atkirtau išsitraukdama namų raktus ir kartu atsarginį garažo pultelį. Į namus jau net nebeėjau, pultelį spustelėjus atsirakino skarta ir pakilo aukštyn parodydama mūsų nusususį garažą. Visą vaizdą puošė mano radonas motociklas šalia žalsvo mamos vabalo. 

- Mažas įbrėžimas, jį juk sakiau per valandėlę panaikinčiau...- rudaplaukis pavartė akis prieidamas prie mano motociklo ir ranka perbraukdamas per odinę sėdynę. Per šias savaitėles jis jau visko spėjo man prižadėti. 

- Neatidėliokim visko.- suprunkščiau nustumdama jo ranką. - Tau kokių priemonių reikės? 

- Tai ne žinai, užtaisysiu viską savo seilėmis.- nenustojo vartyti akių jis. Atsidusau atsisėsdama ant motociklo. 

 - Tai ko laukiam.- atsidusau priversdama jį nenorom atsisėsti už manęs. Rudaplaukis pasviro prie manęs, viena ranka apkabindamas liemenį, o kita įsikibdamas į vairą. Nieko nebekomentavę greit pasiekėme parduotuvę bei gerai prasivėdinom. 

Kadangi Louis teko keliauti be šalmo tai jis atrodė gana apspangęs ir lyg iš lovos ką tik išlipęs su tokia šukuosena. Kol vaikštant su prekių krepšiu aš kikenau pastoviai , rudaplaukis susirado jam reikalingų teptukų ir kažkokio dažymo lako.

 - Kaip su mažu vaiku..- Louis atsiduso prie kasos patempdamas už antrankio, kad niekur nenueičiau toliau arba dar kitaip prie saldainių. 

- Nesakyk, kad tau nepatinka vaikai.- sukrykštavau tyliai negalėdama sulaikyti iš kažkur atsiradusio linksmumo. 

 - Man prie širdies protingi vaikai..- vaikinas sušnabždėjo nuleidęs galvą kol krapštė piniginėje savo kortelę. 

- Tik nereikia..- sučepsėjau prisispaudus jam prie šono, kol jis į kuprinę susimetė pirkinius. Nieko nelaukę išėjome ir sėdom ant motociklo, bet vos mums pradėjus važiuoti sutrikau, kadangi sustojus prie šviesoforo šalia stovėjusios mašinos langai nusileido ir Louis su keistais vaikinais apsikeitė žvilgsniais. Nespėjus nieko niekam pasakyti pradėjau važiuoti su žalia spalva, bet mašina atsirado man pašonėje ir niekur nedingo.

 Pajaučiau kaip Louis raumenys įsitempė.

 - Ana suk į kairę! - vaikinas šūktelėjo per vėją man prie ausies. Dar labiau sutrikau, bet nemažindama greičio pasukau kur jis prašė suprasdama, kad ten visai ne pakeliui į namus. 

 - Kas jie! - šuktelėjau, bet atrodo rudaplaukis negirdėjo. 

- Greitink, jie seka mus! - Louis atkirto stipriau viena ranka apkabindamas mano liemenį. Susiėmusi stirtai spustelėjau vairą ir pagreitinusi pasukau į šalia buvusią gatvę. Gerai žinojau, kad joje didelės spūstys. Mes pravažiuosime pro mašinų tarpus, o jie ne. 

Kaip ir planavau lėčiau praslydom pro tarpus ir galiausia Louis nurodė kur važiuoti toliau.

- Suk į šitą kiemą.- tarė prie ausies. Įsukusi bandžiau suprasti prie kieno mes namų, bet atrodo visai nematytas namas. Rudaplaukis vos sustojus nušoko nuo motociklo ir už liemens greitu judesiu nukėlė mane.

 Nesupratau ko jis taip vengė tų žmonių, bet su juo nubėgau prie vazonų šalia durų. Viename jų vaikinas rado garažo pultelį ir pravėręs jį įstūmė motociklą į vidų uždarydamas. 

- Gal malonėtum, na žinai, nors kažką paaiškinti? - dar neatgavusi kvėpavimo paklausiau tamsoje įsitvėrus į vaikino ranką, kol jis su kita ieškojo lempos jungiklio. 

- Seni draugai kurių man reikia vengti.- sumurmėjo jis ranka braukdamas per sieną ir eidamas tolyn į tamsą. 

- Tu jiems kažką padarei? Kodėl jie dar sekė mus? - pradėjau klausinėti jam radus jungiklį. 

- Aš jiems nepadariau nieko, jie man taip pat, tiesiog išsiskyrėme ne gražiausiu būdu. O dabar jie paprasčiausiai nori iškaršti mano kailį be jokios priežasties.- Louis atsakė kol dairiausi po patalpą kurioje buvome. Šviesoje gerai mačiau tuštoką garažą su senais daiktais dėžėse ir mano motociklu numestu vidury. 

- Taip nebūna, bet jei nenori taip pasakyti tiek to. Man dabar yra svarbesnis klausimas. Kieno mes namuose? - pavarčiau akis pyktelėjusi.

- Lolos. Čia Lolos namai. Žinojau kur jos raktai, dažnai ateidavau pas ją, o dabar mums reikėjo pasislėpti. - rudaplaukis ramiai pasakė pradėdamas mane vesti link durų vedančių iš garažo, - Nesijaudink, jos dar nėra namie ir ji tikrai neiškvies policijos dėl įsibrovimo. Ji darbe, o kai grįš ir jei mes dar būsim čia, viską jai paaiškinsim. 

- Taigi.- atsidusau vedama koridoriumi jau per gražius namus. O juk dar neseniai tai merginai per Louis telefoną rašinėjau nesąmones,- Dažnai užsukdavai pas ją? - paklausiau pirmo pasitaikiusio klausimo atėjusio į galvą. 

- Tik nereikia pradėti smerkti, juk žinai, kas tarp mūsų buvo...- vaikinas suprunkštė iškeldamas rankas lyg nekaltas. Trūktelėjau nerūpestingai pečiais ir pagreitinau žingsnį paskui Louis, kad nereikėtų būti tempiamai. Kaip supratau atėjome į virtuvę ir rudaplaukis prasivėręs šaldytuvą išsitraukė batonėlį. 

- Norėsi? - atkišo man, bet pakračiau galvą ir jis pats jį prasilupęs patraukė į šalia buvusią svetainę. 

 - Atėjom čia tik pasėdėti ant jos sofos? - sutrikusi paklausiau sudribdama šalia jo ant odinės sofos, kol jis baiginėjo saldėsį. 

- Ramiau, padėtis valdoma, tau reikia paprasčiausiai nusiraminti.- Louis sumurmėjo pilna burna ir išmetė tuščią popierėlį tiesiai ant kilimo. Pavarčiau akis dėl jo vaikiškumo ir kai jau norėjau lenktis pakelti šiukšles namų durys prasivėrė.

 - Pagal- Louis tyliai atsiduso, bet nespėjo pabaigti, kai pasigirdo keisti garsai. 

Ar man vaidenasi, ar ji ten dejuoja?