Handcuffs [Lietuvių k.]

Part - 30

Parašyta: 2016 Balandžio 26d.
Pataisyta: 2020 Kovo 25d.
-----
- Kekšius..- sušnabždu sudrebėdama.

- Ką tu pasakei? - Louis išgirdęs atsisuka rimta veido išraiška ir sustoja.

- A aš... Nieko? - pradėjau mikčiodama trauktis tolyn, kai supratau, kad mes surakinti ir aš niekur nepabėgsiu.

- Tu pavadinai mane kekšiumi?- jis nusijuokė ištardamas paskutinį žodį.

- Aš, netyčia... -numykiu, kai Louis vėl pradeda eiti link stovyklavietės.

- O tu tikrai išdrąsėjai... - pakratė galvą lyg nepatikėdamas, - velnias, tai net užveda...

- Ką? Tai tu tipo ant manęs nepyksti? - bandau spartinti žingsnį, kad nebūčiau velkama.

- Na, tu pirma, kuri man tai pasakė į akis ir turėčiau pykti, bet... bet iš dalies pasakei tiesą, priverčiančią susimastyti.. - Louis suprunkštė nuo savo žodžių, - Nors paskutiniu metu tai nebetiesa, nes jau beveik savaitė, kaip gerai nešėlau... Velnias, pradedu to pasiilgti.. - pridūrė jis einant. Net negaliu klausytis to, todėl ėjau iš paskos suraukus nosį.

- Pagaliau! - sušukau, kai pasiekėme palapinę. Louis greit rado raktą ir atrakino mus. Nors praėjo visai mažai laiko nuo praeito pasileidimo, šį kartą jaučiausi laisvesnė ir pasiilgusi to. Kol Louis dingo kažkur, aš sau niuniuodama šokinėjau aplink šaltą laužą. Pats geriausias jausmas, kai esi viena stovyklavietėje, draugai kažkur už kilometro ar daugiau, o rankos laisvos.

Prisiminusi dar puoliau pasikeisti rūbus vėl, nežinodama, kada gausiu kitą galimybę tai padaryti. Užsidėjau laisvą karamelinę palaidinę ir juodą sijoną iki kelių, kad galėčiau braidyti prie ežero.

Po kažkur dešimties minučių gulėjau ant žemės vartydama žurnalą ir valgydama guminukus. Staiga, kažkas atsisėdo man ant nugaros, priversdamas suklykti.

- Čia aš, Ana, baik! - Louis nusijuokė užkišdamas mano burną. Nustojau klykti ir greit atplėšiau jo ranką nuo burnos.

- Idiotas, išgąsdinai! Ir nekišk man savo rankų, ką žinau kur jos buvo... - pradėjau spjaudytis ir keltis, bandydama nuversti Louis. Kai jau pamaniau, kad jį beveik nukračiau, pabandžiau apsisukti ir taip buvau prispausta vėl prie žemės tik ant nugaros.

- Ko čia spoksai, kvaily? Gal nulipsi?- pikta burbėjau muistydamasi, o vaikinas sėdėjo toliau išsišiepęs. Jis jau irgi buvo persivilkęs rūbus į kažkokius juodus marškinėlius ir trumpus šortus, kuriuos mačiau anksčiau nešiojant Niall.

- Taigi, mes nebaigėme klausimų žaidimo. - pasakė Louis prispausdamas delnais mano pilvą prie žemės.

- Galėtume baigti, jei nuliptumei nuo manęs... - išsiblaškiusi sumurmėjau jausdama, kad jo rankos niekur nuo pilvo nesitraukia.

- Tau tai labai trukdo? Ar tu dažniausiai mėgsti būti viršuje? - Louis išsišiepė. Jau norėjau atsikirsti, kai supratau jo iškrypėliškas mintis.

- Iškrypėlis... - sušnabždėjau trenkdama per jo rankas ir jausdama, kaip rausta žandai.

- Oh, kaip galėjau pamiršti, kad mūsų šventuolė yra... nekalta... - rudaplaukis užvertė galvą besijuokdamas ir pasinaudojusi jo atsipalaidavimu greit pastūmiau jį nuo savęs, puldama tolyn. Kadangi dar vis buvau laisva, puoliau į mišką tolyn nuo jo.

Bėgau greitai, bet už nugaros girdėjosi ir Louis žingsniai.

- Nepabėgsi, mažute! Jau gali dabar sustoti! Tavo pilvo skausmas tave nugalės po kelių sekundžių netaisyklingo kvėpavimo! - jo šūksniai pasiekė mano ausis išgąsdindami.  Broviausi pro medžius kuo toliau nuo stovyklavietės ir toliau į tankumynus.

- Mažute, taip ir sakiau, kad- vaikino žodžiai nutrūko, kai jis atsitrenkė į mano nugarą. Stovėjau nejudėdama išpūstomis akimis, o padaras priešais mane nerūpestingai pradėjo man sukti nugarą. Louis norėdamas pamatyti, dėl ko sustojau, žengė žingsnį atsistodamas šalia manęs. Gyvūnas pažvelgė į mus pro petį ir pakėlė savo juodai baltą uodegą.

- Šūdas.. - Louis nusikeikė patempdamas mane atgal už savęs, bet tai jau nieko nepakeitė, kai mus apipurškė skunkas.

- O Dieve... - sucypiau nuo tragiško kvapo, kuris skysčio pavidalu padengė Louis ir mano kojas.

- Užsikimšk nosį!- rudaplaukis sukomandavo ir mes puolėme bėgti link stovyklos viską pamiršę.

- Greičiau, trauk pomidorų padažą! - Louis parodė į maisto tašę ir aš puoliau traukti.

- Kam mums jis? - sumurmėjau paduodama.

- Tai trumpam užmuš kvapą ant mūsų, o dabar nežiopsok ir išsitepk kojas.. -  pasakė puldamas purkštis  padažą ant nuogų kojų. - Tu lauki kol aš tave ištepsiu ar kas?

- Nesuprantu,  galėtume pavažiuoti iki miesto, vaistinėje yra specialaus muilo nuplaunančio skunko dvoką ir visą kitą... -  nepatenkinta komentavau, kai pajaučiau Louis padažuotą ranką ant šlaunies. Greit atšokau susiraukdama.

- Mes ir važiuosime į vaistinę, tik ne dabar, niekam nepranešę.. - Louis sumurmėjo ir kaip tik tuo metu pasigirdo šurmulys artėjantis link mūsų.