Handcuffs [Lietuvių k.]

Part - 62

Parašyta: 2017 Balandžio 19d.
Pataisyta: 2020 Balandžio 8d.
--------

Atrodo atsibudau vienu metu su Louis, kadangi abu pradėjome urgzti, kai kažkas praplėšė kambario duris ir pasigirdo garsus radijas. 

- Renku skalbinius! - Louis mama sudainavo pagal muzikos ritmą. Praplėšiau akis pamatydama, kaip ji, mojuodama klubais, kratėsi kambario skalbinių krepšio turinį į savo atsineštą krepšį.

- Vonioje irgi yra. - vaikinas nusižiovavo šalia manęs ir labiau užtraukė kaldrą ant mūsų.

- Louis, kiek kartų galiu kartoti, viską dėl į vieną krepšį, neketinu pastoviai lakstyti ir rankioti iš visų pakampių... - ji greit atsakė jam moralą, o jis, tik suburbuliavęs kažką, užmetė kaldrą ant galvos, tuo pačiu metu ir mane paskandindamas tamsoje. Nusijuokiau pakeldama galvą ir tamsoje pažiūrėdama į jį.

- Miegok... - jo šnabždėjimas buvo toks ramus, kad tikrai vėl užmerkiau akis ir atsipalaidavau. 

Atrodo tas papildomas miegas truko sekundę, mano akis vėl erzino saulė už lango ir Louis kutenimai.

- Nemiegu, aš nebemiegu. - pakėliau sunkią galvą nuo pagalvės ir prasimerkusi apsidairiau. Louis jau sėdėjo šalia apsimovęs kelnes.

- Į vonią, greičiau. - nusijuokė jis patempdamas mane. Keturiom atsispirdama iššokau iš lovos tempiama. Pakeliui nuo komodos pasigriebiau savo ausines ir vos užėjus į vonią įsidėjau jas. Kol Louis stovėjo prie klozeto, aš prie kriauklės veidrodžio viena ranka bandžiau prasibraukti plaukus ir vandeniu atgaivinti savo išblyškusią veido odą. Linguodama valiausiai dantis, kol Louis neištraukė ausinių man iš ausų.

- Spėk kiek valandų. - rudaplaukis stebėjo mano veidą per veidrodį.  

- Dvylikta? Pirma? - spėliojau pilna burna. 

- Jau penkiolikta. - jo žodžiai privertė mano akis iššokti ant kaktos, - Žinau, aš irgi nepatikėjau, kad tu tiek ilgai gali miegoti...

- Ko tu manęs nepažadinai?- išspjovus dantų pastos putas atsisukau į jį.

- Maniau pati pabusi, kadangi man ryte paskambino Harry ir aš tikrai garsiai kalbėjau...- Louis kilstelėjo rankas lyg nekaltas. pavarčiau akis nusivalydama lūpas ir pažvelgdama vėl į save veidrodyje. Ir tik dabar sugebėjau pastebėti, kad stoviu čia vos ne su apatiniais... Nieko nesakius greit timptelėjau vaikiną į kambarį ir pagriebusi sukarpytą palaidinę prispaudžiau ją sau prie krūtinės. Vakar vakare taip ir užmigau su sportinėmis kelnėmis, todėl tai nesukėlė rūpesčių.

- O tu visai miela, Ana... - Louis vaidino, kad valosi ašaras sau laimingas.

- O tu žioplys. - suprunkščiau išsitraukdama naują maikę, tik su prakirpta viena rankove. Greit įlindau į ją ir neturėdama laiko surišau jos galus. Su Louis nuėjome į virtuvę ir išsitraukėme savo vakarykštį lipdinį.

- Tai kalbėjai su Harry? Ką sakė?-  jau geresnės nuotaikos kabliuodama savo torto dalį pabandžiau užmegzti pokalbį.

- Deja, nieko gero. Viky gal jau ir geriau jaučiasi, nebevemia, tačiau jai dar svaigsta galva bei pradėjo labai keistai skaudėti ranką. Harry po vakarėlio kitą dieną ryte veš ją pasitikrinti, kas ten blogai, pasidarys visus tyrimus ir visą kitą, todėl jie patys vakarėlyje nevartos nieko ir neilgai pabus. Liam norėjo atidėti viską, tačiau Viky nenorėjo, kad viskas nutrūktu dėl jos, todėl paprasčiausiai viską baigsime anksčiau, studentai galės baigti gerti užkampėse, o mes ramiau praleisim likusį vakarą. - rudaplaukis pilna burna rimtas išbėrė.

- Vargšė Viky...Tikėkimės jai viskas gerai.. - sumurmėjau ir net apetitas dingo. Louis viską užbaigė ir abu dar lyg iš lovos ką tik išlipę susiruošėme į mano namus. Šiam vakarui neketinau rengtis kažko prašmatnaus, tačiau su treningais taipogi negaliu ateiti, dar kas valkata palaikys jei pastoviai taip vaikščiosiu.

Paskambinus į namų duris niekas jų neatidarė. Dar kiek palaukiau, bet nieko. Atsidusau ir pradėjau Louis tempti link kaimynų durų. Vaikinas nieko nekomentavęs laukė kol kažkas atidarys čia duris. 

Durys tikrai ne daug laukus prasiplėšė ir galvą iškišo kaimynų mergaitė. Abejoju ar ji dar į mokyklą eina.

- Kas čia? - ji šyptelėjo ir pasimatė kabaliuojantis siūlas, pririštas prie vieno danties.

- Ar neturėtumei to klausti dar neatidarius durų? - rudaplaukis šalia manęs nesusivaldė nepakomentavęs. Mergaitė trūktelėjus pečiais jau norėjo uždaryti duris, bet aš greitai užkišau koją.

- Čia Ana, kaimynė, man reikia pasiimti atsarginius raktus. - greit pasakiau ir vos labiau prasidarius durims įlindau pagriebdama nuo raktų kabyklos tą ko man reikia.

- Viso, Ana! - mergaitė dar sužviegė stovėdama tik su kojinėmis ant slenksčio, kai aš jau buvau pakeliui prie savo durų. Linktelėjau jai be žodžių ir atrakinau spyną.

- Kam ji klausė kas čia, jei gerai matosi, kad ji tave pažįsta. - Louis sumurmėjo nesupratęs.

- Ko tu manęs klausi. - suprunkščiau įeidama į namus. Tik namuose radau mamos raštelį pranešantį apie jos vėlyvas mišias ir tvarkymą bažnyčios po jų. O ji tikrai greitai dar negrįš. Tikriausiai ji taip pat galvojo, kad aš ir raktus buvau pasiėmusi. Na, šį kartą privalėsiu juos pasiimti, juk po šio vakaro mano namai ir vėl bus čia.

- Negaišk laiko.. - varčiau akis vos Louis kojos susipainiojo ir jis suklupo tempiamas laiptais į viršų.

- Ramiau, mergiote.. - jis atsiduso, bet dūsauti jau nebebuvo ko. Įėjusi į savo kambarį praplėšiau rūbų lentyną ir nužvelgiau viską. - Nematau, ką galėtumei užsivilkti.

- O aš matau. - suprunkščiau iš jo nejuokingo bandymo pasakyti kažką įdomaus.- Ir žinau ką dėsiuosi. Laisva ranka išsitraukiau lengvą suknelę.

- Bus negaila perkirpti visos petnešos? Ir nemanai, kad visi neteks amo pamatę tave su suknele? - rudaplaukis pagriebė suknelę iš mano rankų ją išlygindamas ir visą nužvelgdamas.

- Kaip perkerpu, taip ir užsiuvu. - atsidusau atleisdama dabartinės palaidinės mazgą ir nusivilkau ją per apačią. Greit tuo pačiu metu nusimoviau ir kelnes vėl pagriebdama suknelę ir įlįsdama į ją. Žalia spalva man niekada nebuvo pati patraukliausia, bet jau pirkdama supratau, kad šioje suknelėje ji atrodo nuostabiai.

- Atsargiai, nedrebink rankų. - vaikinui teko tik sėdėti ir stebėti, kaip atsargiai suėmusi perkirptus galus bandau juos persisukusi susisiūti. Nieko neatsakiau tik paskubėjau ir greičiau viską užbaigiau.

- Viskas, nukirpk siūlo galą. - atsipūčiau patenkinta. Louis greit padarė kaip paprašiau.

- Tavo vietoje, dar ir kojas nusiskusčiau... - jis šyptelėjo lyg pasakęs paprastą patarimą.

- Ką tu čia nusišneki, matai, kad nieko nėra. - susigėdusi nuleidau akis pažiūrėti ir įsitikinti, kad sakau tiesą.

- Gal ir nematau, užtat jaučiu. - viena ranka jis švelniai perbraukė per mano koją iki kelio. Sustingau, kol jis spoksojo į mane. Net nespėjau sureaguoti, kaip jis jau pradėjo isteriškai juoktis. Nužvelgiau jo raudoną veidą ir pavarčiau akis, tvardydamasi nuo pačios veido raudonumo. Jau mažai liko, Ana, dar pakentėk...