Handcuffs [Lietuvių k.]

Part - 46

Parašyta: 2020 Rugsėjo 12d.
Pataisyta: 2020 Balandžio 7d.
-----

Louis į visą tai ką radom reagavo visai paprastai. Savo neautralia veido išraiška tyliai įsliūkinęs namo puolė tvarkyti besimėtančias šiukšles. Aišku ir aš padėjau daug nieko nesakiusi. Bet iš tikrųjų jau maniau, kad tai baigėsi.

- Be komentarų.- Louis atsiduso tyliai uždarydamas savo kambario duris.

- Viskas gerai? - sumurmėjau nusimaudama kelnes.

- Ne, ne viskas gerai. - suniurzgėjo jis pavartydamas akis ir tik su maike ir apatiniais įropodamas į lovą. Atsisėdau šalia, iš įpročio pasiekdama lempos jungiklį ir išjungdama šviesą.

- Supranti, kad man gali viską sakyti? Aš jau daug mačiau ir girdėjau, tu taip pat, bet mes viską vis tiek pamiršime pasibaigus mėnesiui.- atsargiai palindau po kaldra atsisukdama į jį.

- Man sunku, supranti? Man sunku apie tai kalbėti. Tu vos ne vienintelis žmogus tai sužinojęs be manęs... O tai labai komplikuota.- rudaplaukis atsiduso perbraukdamas ranka per pavargusį veidą.

- Tikiu, kad viskas pagerės, gal ne dabar, bet vėliau tikrai. - sušnabždėjau atsargiai suimdama jo šaltą ranką. Louis akys pažvelgė į mane ir jo ranka spustelėjo mano.

- Galiu apkabinti?

- Durnas klausimas.- suprunkščiau šonu prisislinkdama prie jo krūtinės. Jis sukikeno, užmesdamas sunkią savo ranką man ant liemens ir prisitraukdamas arčiau.

- Uh, tu visai praverti kaip radiatorius.- vaikinas suprunkštė man į plaukus.

- Džiaukis kol gali, o po to už gautus pinigus, kaip matau abu taisysimės šildytuvus...- šyptelėjau mieguista ir užmerkiau pavargusias akis.

Tikiuosi ir šildytuvai teikia tokį malonumą prie jų prisiglaudus....

*

Pabudau nuo šilto oro vėjelio man į kaklą, kas iš ties kuteno. Sukikenau ir pasiraiviau, bet mano judesius suvaržė tvirta ranka permesta per liemenį.

- Dar penkias minutes..- Louis suniurzgėjo į pagalvę. Ištiesiau ranką ir nuo stalelio šalia pagriebiau jo telefoną. Pažvelgiau į laikrodį, kuris aiškiai rodė prasidėjusią dieną.

- Lou, jau vienuolika...- atsidusau padėdama telefoną atgal.

- O man daugiau..- atsakė jis tyliai.

- Ką? Kaip suprasti? - suraukiau kaktą atsisukdama į jį.

- Man daugiau nei vienuolika metų.- nusijuokė jis į pagalvę, pakeldamas galvą su mieguista šypsenėle. Suprunkščiau žaismingai pavartydama akis ir atsisėsdama.

- Tavo rytiniai anekdotais darosi vis durnesni..- šyptelėjau tarus ir išlipau iš lovos išversdama jį kartu.

- O tu net pajuokauti rytais nemoki...- Louis vėl nusijuokė kartu perbėgdamas per šaltas vonios plyteles ant mažo kilimėlio prie kriauklės. Pajungus vandenį nusiploviau veidą bei abu susitvarkėm varnų lizdus ant galvų.

- Labas rytas, mylimieji, pusryčiai garuoja. - vos kambario duris pradarius mus pasitiko Louis motinos balsas.

Ir vėl.

Vėl ji bei jis elgiasi lyg nieko vakar taip ir nebūtų nutikę...

- Labas rytas,- rudaplaukis šalia manęs tarė patenkintas savo motinai. - Labai skaniai kvepia...

- Negi garuojantys blyneliai gali smirdėti...- suprunkštė ji pastumdama mums lėkštes. - Taigi ką šiandien veiksite?

- Nežinom, gal tūnosim namie. - Louis jau pilna burna atsakė.

- Arba užsuksime į mano namus. - pridūriau su šakute bandydama atgnybti blyną.

- Anos planas geresnis, sūnau. Va pati eisiu apsipirkti, kepsiu tortą kaimynės dukros gimtadieniui.. - jo mama atsiduso pavartydama akis. Toliau tyloje baigėme valgyti ir patraukėme praustis.

Stovėjau po karštu dušu ir viena ranka bandžiau išsiplauti šampūną. Louis už užuolaidų niūniavo kažkokią melodiją. Pramerkiau vieną akį žvilgtelėdama į jo siluetą, kurio galva lingavo į ritmą, kai man pritekėjo muilo.

Garsiai nusikeikiau ir puoliau plauti muilą, truktelėdama surakintą ranką artyn.

Paslydau ant šlapių grindų ir suklykiau dribdama.

Kadangi kritau į užuolaidų pusę, už kurių stovėjo Louis, nuplėšiau jas bei perverčiau vaikiną.

- Kas per velnias.. - jis suinkštė gulėdamas ant žemės ir patraukdamas nuo veido dušo užuolaidas.

- Aš tikrai tikrai labai atsiprašau.. - numykiau bandydama šyptelėti. Aišku aš užkritau ant jo ir tai buvo visai minkšta. Dar gerai, kad esu su maudymuku.

- Tu tokia.. - Louis prisimerkė nuo skausmo, ranka pasiekdamas savo šoną, - drimba...

- Tikrai nupirksiu aš tau naujas užuolaidas, atsiprašau gi. - paraudau greit nusiropšdama nuo jo ir padėdama jam atsikelti.

- Mano alkūnė komoje. - suurzgė jis pasitrindamas rankas ir pradėdamas kiloti, kad pamatytų dideles mėlynes ant jų.

Staiga net nepastebėjau kaip tai įvyko, bet jis man trenkė su alkūne per nosį. Aiktelėjau griet susigriebdama ir pajausdama skystį tekantį iš jos.

- Čia karma buvo ar tu man keršiji? - suinkščiau puldama prie kriauklės.

- Aš tikrai netyčia.. - Louis akys išsiplėtė ir kol laikiau užverstą galvą jis nuvalė bėgantį kraują, bei sustabdė jį.

- Tobulas rytas... - suprunkščiau pavartydama akis.

- Labiau jau nevykęs.. - nusijuokė rudaplaukis šalia.

*

Jau stovėjome prie mano namų kai paskambinau į duris. Louis kažko dar klausti norėjo, bet nespėjo ,kadangi durys greit prasiplėšė, o už jų stovėjo nepatenkinta mano mama.

- Aš skambinau į Benedikto stovyklą, jokio vaikino vardu Oktavijus, kaip tu pristatei man šį jaunuolį, nėra.