Snapchat Call /BAIGTA

1.

Važiuoti autobusu venuolikta valandą nakties nėra labai linksmas dalykas. Tuo lab kai yra ruduo, Londonas permirkęs nuo lietaus,visur šalta ,drėgna ir šlapia. Autobusia sėdžiu viena, neskaitant ant galinių sėdynių miegančio benamio vyro. Važiuoti puikiai apšviestame autobuse nėra dar toks blogas dalykas. Blogiausia bus kai išlipsiu ir reikės pereiti tamsų mišką, tam jog pasiekčiau namus.
Autobusui sustojus prie paskutiniosios stotelės, ryžtingai atsistojau ir išlipau iš šiltos vietos į šalta ir naktį tarsi apmirusią pamiškia.
Kai akis pasekė tolumoje stūkstančių šimtų medžių šešėliai, kurie atrodo kaip pabaisos milžinai, supratau- negalėsiu padaryti to viena.
Sustirusiomis rankomis ,kišenėje sugraibiau telefoną ir surinkau savo gereusios draugės telefono numerį.
PYPT PYPT PYPT PYPT
Sušikta Skyler.
Braugdama pirštai per ekraną ieškojau kitos geriausios draugės numerio.
PYPT PYPT PYPT PYPT
Prakeita Clara .
Po dar kelių mėginimų prisiskambinti dviems savo geriausioms draugėms, pasidarė visiškai nesvarbu su kuo apskritai kalbėsiu tad skambinau absoliutiškai visiems numeriams savo adresatų knygoje.
Deja visi bandymai nesėkmingi.
Nusprendžiau pagaliau veikti ne laukti.
Nepaisant to jog esu su aukštakulniais ,nepaistan to jog vilkiu iki kelių, laisvai krentančia, raudoną suknelę, nusprendžiau, kad kuo greičiau padarysiu tai ,tuo greičiau tai baiksis,tad pasileidau bėkti tamsiu ir gasdinančiu mišku.
Bėgdama bandžiau prisiskambinti kažkam bet tai buvo per niek.
Kiekvienas nuo medžių šakų krentantis šešėlis man atrodė kaip vis kitoks monstras, tad tai dar labiau gąsdino.
Bėgdama prisiminiau jog šendien į programėlę snapchat mane pakvietė kažkoks žmogus. Įsijungusi internetą pridėjau jį ir paspaudžiau stebuklingą,nauja mygtuką call.
Kadangi bėgimas ir taip nėra mano stiprioji pusė, o tai jog yra naktis, čia miškas ir tai nėra tinkamas kelias bėkti su aukštakulniais ,nukritau užkliuvusi už atsikišusios medžio šaknies.
Nesvarbu kad esu ant drėgnos žemės, sugriebiau telefoną nes pagaliau nepaisant to, kad nepažįstu šio žmogaus kažkas atsiliepė.

~
- Alio!- tikrai per garsiai surikau į telefoną.
- Taip?

- Am, kad ir kaip tai skambėtų bet gal gali ne padėti telefono ragelio? -pakilau nuo žemės ir nusivaliusi užpakalį bei pasičiupus kuprine ir persimetus ja per petį pradėjau žingsnuoti mišku, kadangi čia net kelio nėra.

- Žinoma, ar tau viskas gerai, kalbi kažkaip keistai?

- Na aš manau jog galbu pakankamai gerai. Kadangi tika bėgau mišku,ir esu su aukštakulniais.

- Kodėl tu bėgi naktį ,viena su aukštakulniais?

- Na aš buvau teatre,stebėjau spektaklį, jis baigėsi labai velai, o pasiekti savo namus galiu tik vieninteliu būdu ,ainant pro mišką.

- Taigi ir būtų visai įdomu sužinoti kodėl tu skambini man? - anksčiau nepastebėjau bet jo balsas labai gražus. Toks sodrus.

- Na tu buvai tas kuris pridėjo mane.- pareiškiau faktą.

- Atsakinėji į klausimą klausimu.

- Na todėl, nes, esu visišką bailė ir labai bijau aiti viena tamsoje,todėl noriu jog kažkas su manim kalbėtusi. Skambinau visiems savo draugams bet nei vienas iš jų neatsiliepė.

- Mmm. Bet tau viskas gerai?

- Na bėkdama nukritau vieną kartą, bet man viskas gerai.

- Gerai.

- Oh,..-atsipūčiau kai pagaliau išėjau iš miško ir prie savo namų vartų pamačiau manęs laukentį brolį.- Matau stovintį ir rūkantį brolį su draugais. Labai ačiū jog atsiliepiai.

- Nėra už ką.

- Ne tikrai. Tu net neįsivaizduoji kaip džiaugiuosi jog tu pakeliai telefono ragelį.

- Viskas gerai.

- Tuomet iki.

- Iki.-ir ryšis nutrūko.

- Pagaliau tu čia.- brolis numetė cigaretės nuorūką ir sutrypes ja koja,nusišypsojo bei permetė ranką man per petį. - Kaip sekėsi?

- Buvo nuostabu. Tiek nedaug trūko jog apsiverkčiau. Buvo galima verkti vien nuo to nuostabaus vaizdo prieš akis tai turbūt buvo vienas gražiausių dalykų kuriuos mačiau savo gyvenime.- nusišypsojau brolio draugams ir visi kartu įėjome į namą.

- Manau man tai pat reikės pamatyti tą spektaklį.

- Manau tikrai reikėtų Luois. - dar kart nusišypsojau broliui ir nužinksniavau į savo kambarį. Lėtai lipau smėlio spalvos laiptais aukštyn, tol kol pasiekiau savo kambario duris.
Mano kambarys.
Vidutiniško dydžio- trys sienos gelsvos, viena balta. Balta siena prie lango dengia daugybė mano ir mano draugų nuotraukų bei kalėdinės lemputės , o gelsvasias keletas piešinių. Gelsvos sienos man jau seniai ne be patinka tad mamai patarus nusprendžiau ant jų piešti.
Nusispyrusi batus ir apsivilkusi jaunesniojio brolio marškinėlius kritau į lovą ir mintise pakartojau nuostabią dieną. Nors dienos pradžia prasidėjo nuobodžiai sėdint paskaitoje,paskui sekė muzikos mokykla ir dar keletas reikalų. Nors atlikus viską buvau išties nusikalusi,ilsėtis nejau. Vos grįžusi namo bėgau greitai persirengti visiškai sau neįprasta apranga - suknelę. Taip aš nesu labai mergaitiška mergaitė. Tad apsivilkusi suknelę greitai išbėgau iš namų ir sėdau į autobusą bei važevau į nacionalinį dramos teatrą. Šešios valandos dvidešimt minučių prasideda spektaklis į kurį nepaprastai norėjau nuaiti jis truks tris valandas o tos valandos buvo vienos nuostabiausių,labiausiai įkvėpenčiu valandų mano gyvenime. Spektakliui pasibaigus. Londonas jau buvo paskendęs tamsoje,todėl nebuvo labai malonu grįžti. Kadangi visą dieną buvau nevalgiusi po spektaklio su draugėmis dar užsukome į greito maisto užkandine bei užsisakė mėsainių išsinešimui. Valgyti vienuoliktą nakties nėra patartinas laikas. Ir tai pajaučiau dabar, kai kažkaip susuko skrandį.
Bandau pamiršti sustojuse žarnyno veiklą ir nukreipiu mintis kitur.
Snapchato vaikinas.