Jos Vendeta [BAIGTA]

-4-

Tos merginos aimanavo iš skausmo gulėdamos ant žemės, o aš stovėjau ir žiūrėjau į Dereką laikydama rankose kastetą. Analia nepabėgo iš įvykio vietos ir stovėjo už manęs.

-Lola, Analia, dabar tuoj pat einate su manimi. - griežtai paliepė mums Derekas.
-Analia niekuo dėta Derekai. Ji buvo pašalinė, kuri norėjo mus išskirti. - pasakiau.
-Gerai Lola, einam kartu. - pasakė Derekas.
Aš nuėjau paskui Dereką.

Derekas nusivedė mane į tą patį jaukų kambarį.
Kai tik įėjome į tą kambarį. Aš iš kart gavau nuo jo stiprų antausį.
Aš užsimerkiau ir stipriai iš pykčio sukandau dantis.
-Tu supranti, kokį padarei jovalą! Sudaužydama tas merginas, tu subjaurojai jų grožį! Čia man didelis nuostolis! - rėkavo Derekas.
-Užsipudruos. - abėjingai pasakiau.
-Ką čia turi rankose? - paklausė Derekas.
Aš nusimoviau kastetą ir padėjau ant stalo.
-Kieno? - paklausė Derekas.
-Mano. - atsakiau.
-Tokių daikčiukų nešiotis negalima gražuole.
-Saviginai pasiėmiau.
-O Analija? - paklausė Derekas.
-Ji tik mėgino mus išskirti, o jos pirmos pradėjo muštynes. - atsakiau.
-Nemanyk, kad tu čia ilgai užsiliksi, nes dabar jau turiu tave pašalinti už visa tai.
-Tai pašalink. - pasakiau.
-Duodu šansą pasitaisyti. - pasakė Derekas.
-Kodėl? Juk neperėjau kūno vertės įvertinimo, sudaužiau tas kekšes, pavėlavau ir atsinešiau kastetą.
-Aš noriu labiau tavęs pasiteirauti. Kas tu tokia esi Lola? 
-Lola Hendricks.
-Iš kur kilus?
-Iš Kentukio.
-Tėvai gyvi?
-Gyvi, bet atsisakė manęs.
-Adresas, kur gyveni?
-Kam jo?
-Koks adresas?! - užrėkė Derekas.
-Nesakysiu!
Derekas atsistojo nuo kedės.
-Pasakysi! - griežtai paliepė jis.
-Ne! - užrikau.
Derekas atsitūpė prieš mane:
-Ką tu slepi, Lola Heindricks?
-Visiškai nieko, be to aš išsinomuosiu butą netoli nuo čia, galėsit sekti mane visą parą ir įsitikinti, kad nieko neslepiu. - atsakiau.
-Taip nieko neįrodysi. Geriau apsigyvenk pas mane. - prikando sau lūpą Derekas.
-Oh... ew... Geriau bomžynas. - suraukiau antakius.
-Tu tikrai kažką slepi Lola. - atsigėrė burbono Derekas.
-Tiesiog palikime mano pasiūlymą. Aš gyvenu išnomuotame bute.
-Tau neatrodo, kad turi labai daug sąlygų ir privilegijų?
-Tikrai ne. - atsakiau.
-Arba būsi paniekinta ir pakasta po žeme, arba sutiksi su viskuo ką sakau. - pateikė savo sąlygas Derekas.
-Geriau jau kūno vertės įvertinimas ar kažkas panašaus... - pasakiau.
-Lola, tau belieka pasirinkti. - plačiai nusišypsojo Derekas.

Jeigu aš mirsiu... aš neatkeršysiu Derekui, o mirtis nutrauks viską... bet aš be reikalo kentėjau ištisus keturis metus, tam, kad jis nenukentėtų...
Jeigu aš kažkiek laiko pagyvensiu pas Dereką, kad įrodyčiau savo švarumą, tada būsiu dar vienu žingsniu link keršto... bet ko gero bus pažemintas mano orumas...

-Aš noriu būti gyva. - pasakiau.
-Nebijok Lola, tai bus laikina. - plačiai nusišypsojo Derekas.
-Bet jeigu bandysi nors kiek nors kiek prie manęs lįsti - pasigailėsi. Aš tavęs nebijau Derekai. - sukandusi dantis pasakiau, atsistojau ir norėjau išeiti iš kambario, bet Derekas pagriebė mane už rankos.
-Kuo tu tokia viena išskirtinė? - sušnibždėjo man į ausį Derekas ir pradėjo bučiuoti mano kaklą.
Aš atsisukau ir iš visų jėgų prispaudžiau jį prie sienos.
-Neišdegs! - užrėkiau ir stipriai pastūmusi jį link sienos išėjau iš kambario.

Analija priėjo prie manęs.
-Lola, kas atsitiko? - paklausė ji pamačiusi mane susinervinusią.
-Viskas gerai Analija. Išsigelbėjau save ir tave. - pasakiau.
-Jis už visus tokius nusižengimus nužudo! Ką tu tokio padarei? - paklausė Analia.
-Nieko. Tiesiog gavau gerą antausį ir jis vos manęs neišprievartavo... dabar aš lavonas. - šiek tiek pamelavau.
-O Dieve! Lola, aš... - pradėjo Analija.
-Nieko tokio Analija. Aš čia įsivėliau į tą šūdą. Viskas gerai... - pasakiau.
-Yra problemų? - paklausė kažkoks balsas.
-Ne. - atsakiau ir atsisukau. Prieš mane stovėjo Deividas.
-Lola, matau, kad kažkas atsitiko. - prisikabino prie manęs Deividas.
-Viskas okey, aš turiu grįžti namo. - ir praėjau pro Analią ir Deividą.

Įsėdusi į mašiną stipriai trenkiau į vairą.
Man siaubingai nesiseka... įsivėliau į kažkokią nesamonę.

Užvedusi mašiną išvažiavau iš klubo.
Grįžusi namo, nusviedžiau savo rankinę į šalį.

Nusimoviau aukštakulnius ir vonios kambaryje radusi raminamųjų dežutę išgėriau kokias tris tabletes.

Atsirėmusi prie sienos atsisėdau ant grindų.
-Tu... gabale... dar pasigailėsi... - sumurmėjau.
Raminamieji pradėjo veikti iš karto.
Ir ko gero jau užmigau...

Kita diena:
Atsikėliau jau visiškai gulėdama ant grindų.

Nežinojau kokia šiandien diena ir kiek dabar valandų...
Dar iki šiol negaliu blaiviai mąstyti.

Pasiėmiau telefoną. Jis rodė 13:35. Prie to dar radau daugybę praleistų skambučių. Skambučiai nuo nepažįstamo numerio. Numečiau telefoną ant sofos ir pasijungiau visu garsu muzikos.
Telefonas vėl pradėjo skambėti.
-Eik velniop! - surikau.
Visiškai neatsiliepiau ir toliau nekreipdama dėmesio šokau. Turėjau kažkaip prasiblaškyti...
Galiausiai viską sujaukė skambutis į duris. Pažiūrėjusi pro durų akutę, pamačiau stovinčią piktą kaimynę už durų.
Kai atidariau duris ji pradėjo rėkauti:
-Mano mažas vaikas klykia ir negali užmigti! Panele Blaire, prašau išjungti savo muziką!
-Super mamytė... - sumurmėjau.
-Blaire! - užriko ji.
-Jūs rėkaujat garsiau, nei groja mano muzika, todėl siūlyčiau pasitylinti savo balsą.
-Visiškai suįžūlėjai! Dirbai sesele, o dabar dirbi kažkokia kekše.
-Klausyk! - prirėmiau ją prie sienos - Mano gyvenimas! Ne tavo mamyte!
Ji žiūrėjo į mane pakraupusiomis akimis.

Aš ją paleidau. Nesuprantu kas man darosi...
-Iškviesiu policiją! - užrėkė ji.
-Aš išjungsiu muziką, atsiprašau... man kažkas... - pasimečiau.
Aš iškart išjungiau muziką ir susiėmiau už galvos.

Kas man darosi? Mano kūnas jau visas apimtas agresijos... kerštas jau pilnai užvaldė mane...

*Nuotraukoje (.gif formatu) yra Deividas Heilas (Martin Garrix).