Jos Vendeta [BAIGTA]

-54-

Užsilipusi ant stogo pamačiau stulbinantį vaizdą. Iš aukšto stebėjau viską...
-Kas man patinka, tai vaizdas. - pasakė Deanas.
Aš atsisukau į Deaną.
-Tai nerealu! - surikau ir išsišiepiau.
Deanas tylėjo ir šypsojosi.
Aš įkvėpiau giliai oro ir šokinėjau kaip beprotė.

Po minutės jau sėdėjome ant plytų krūvos.
-Lola, ką tu nori sužinoti apie mane? - paklausė Deanas.
-Am... kas ta mergina kuri mane aprengė ir pagražino? - paklausiau.
-Abigailė tai mano sesuo. Jai buvo panašiai kaip tau. - atsakė Deanas.
-Gerai, o kaip tu atpažinai mane? Žinau, kad iš to odos darinio, bet tu turėjai mane kažkur matyti... - sumurmėjau.
Deanas truputi patylėjo ir pasakė:
-Atpažinau tave per Dereką. Jis tave pažemino ir man parodė vaizdo įrašą... Aš įsidėmėjau tą darinį...
-O Dieve... tu matei... - susiėmiau rankomis savo galvą.
-Pamačiau ne viską, nes nenorėjau žiūrėti. Tą vaizdo įrašą man davė sunaikinti ir aš jį sunaikinau. - pasakė Deanas.
-Būtų buvęs įrodymas, bet... vistiek nieko nebūčiau pešusi...
-Taip, būtų geras, bet Dereką pasodinti dviems metams į kalėjimą čia jau yra stebuklas.
-Nebesinori prisiminti tų įvykių...
-Ko tik paklausi, atsakysiu. - nusišypsojo Deanas.
Aš mėčiau akmenukus ir galvojau ko galėčiau aš paklausti.
-Kodėl nėjai kartu su jais žudyti mano mamos? - paklausiau.
Deanas tylėjo.
Gražu... užsikabarojom ant stogo, o jis neatsako į klausimą...
-Deanai? - kreipiausi į jį.
-Tuo metu Lola... Aš su Dereku pykausi. Jau tuomet nesutarėme. Mes jau nebepasidalinome valdžia. Derekas nužudė tavo motiną dėl paprasčiausio dalyko. Tavo motina turėjo kažkokią paslaptį, kurią Derekas slėpė. Tavo motina turėjo kažkokį lapą, kas nepatiko Derekui dėl neaiškių priežasčių. Kai jis pasakė, kad jis žudys tavo motiną, aš pats užsimaniau pirmesnis gauti tą sušiktą lapą, nes tada puikiai žinojau, kad tas kažkas gali sužlugdyti Dereką, o gal aš klystu, gal to lapo nėra, gal iš viso jis bevertis... Žodžiu, aš atsisakiau eiti žudyti tavo motiną, bet pats paslapčia vienas ėjau ieškoti jos. Vis dėlto man nepavyko jos rasti, o kitą dieną viską sužinojau. - pasakojo Deanas.
-O ta paslaptis... Tas kažkoks popiergalis dar yra išlikęs?
-Nežinau Lola. Jeigu būtų išlikęs aš iki šiol ieškočiau jo, bet manau, kad jie rado ir sunaikino.
-Tu po to įvykio dar buvai su jais? Kada tu išėjai iš jų grupės?
-Po to įvykio aš susitikau su Dereku ir klausinėjau jo apie tą nužudymą ir t.t. Kaip jau sakiau jis man parodė tą vaizdo įrašą ir liepė jį sunaikinti. Nepamenu... lygtais praėjus savaitei aš pasakiau, kad noriu išeiti ir pasiėmęs dalį to kas man priklausė, išėjau visiems laikams, nes jau Dereko spaudimas, jo noras valdyti, man nepatiko.
-Derekas tikra rakštis subinėj... Kaip ir jo broliukas, Džo ir dar Taileris.
-Deividas nėra toks, tik labai jau priklausomas nuo Dereko. Ta gauja ne jam...
-Deividas yra šūdžius. Per jį kaip ir patekau ten, bet dabar jis taip šūdinai elgiasi, kad net nepasisveikina su manimi ir tik dėl visko mane kaltina... - bekalbėdama aš truputį pasikėliau suknelę ir parodžiau į mėlynę ant mano kojos - Matai? Jis mane net sudaužė taip... Atrodo kažkada buvome draugais, bet... viskas pasikeičia... dabar galiu pasitikėti tik Analija, bet ir tai ji net nežino su kuo bendrauja ir ką laiko savo geriausia drauge...
-Deividas? Rimtai? - nusijuokė Deanas ir iš karto surimtėjo - Sorry, už tokią reakciją, bet... Žodžiu, netikiu tavimi, kad jis tą galėjo padaryti... Nors... gal jis ir pasikeitė. Tu nesikrimsk, kad negali būti pilnaverte drauge. Tu esi Lola Hendricks ir Džesika Blaire viename. Tu vis tiek esi tas pats žmogus, tu tik slepi savo vardą ir pavardę.
-Gal tu ir teisus. - šyptelėjau.
Deanas tylėjo.

Įsivyravo tyla ir aš žiūrėjau į tolį...
-Lola, ar sutinki įstoti į mano gaują? - staiga paklausė Deanas.
Aš tylėjau. Šis sprendimas man labai svarbus. Jis nulems tolimesnį mano kelią.
-Sutinku, Deanai. Aš noriu jam atkeršyti, noriu būti stipresne ir žinoti kaip rankose laikyti ginklą. - sutikau su Deano pasiūlymu.
Deanas padavė man ranką:
-Sveikinu, tu mano gaujoje. Dabar mūsų užduotis būtų apsimesti laimingais ir taip provokuoti Dereką. Tas provokavimas yra labai geras ėjimas. Turime apsimesti, kad mes buvome kažkur ir grįžome girti...
-Aš nemokėsiu apsimesti girta... - sunerimau.
-Mokysies iš manęs. Tik turėsime truputį išgerti vyno prieš tai, kad būtų kvapas... - pasakė Deanas.
Aš pradėjau jaudintis... Per mane Derekas tikrai supras, kad mes blefuojam...
-Turi lūpdažį? - paklausė Deanas.
-Ne... bet jo yra man ant lūpų. - atsakiau.
Deanas plačiai nusišypsojo ir įsižiūrėjo į mane.
Aš suraukiau antakius ir sunėriau rankas.

Deanas priėjo prie manęs ir greitai mane pabučiavo. Aš atsitraukiau nuo jo ir nusivaliau lūpas.
-Dabar bus labai įtikinamai. - apsižiaugė Deanas.
-Ką tu nori padaryti? - paklausiau nepatenkinta vis dar valydamasi lūpas.
-Išprovokuoti Dereką, kad jam būtų dar sunkiau į tai reaguoti. - atsakė Deanas.
-Šitaip tu jo neišprovokuosi. - pasakiau.
-Dabar pasitikėk manimi. Ir klausyk ką aš sakau. - pasakė Deanas.
Deanas paaiškino, kad mes turime atrodyti taip, lyg po ilgos audringos nakties...

Mes nusileidome nuo stogo ir abu "gražinomės". Aš susivėliau plaukus, susiplėšiau pėdkelnes, o Deanas taip pat susivėlė plaukus.
-Pasiruošus vykti į klubą? - paklausė Deanas.
-Pasiruošus. - atsidusau.
Mes įsėdome į mašiną ir patraukėme link klubo. Pakelyje Deanas dar nupirko du butelius burbono.

Atvažiavus prie klubo, aš atsigėriau iš viso butelio ir jau dabar aš tikrai buvau pasiruošus. Deanas taip pat gerokai nugėrė savo butelio.
Mes įėjom į klubą ir tiesiu taikymu nuėjom į VIP salę, kurioje buvo visų gaujų nariai.
Aš giliai atsidusau.
-O Dievuliau! Kokia tu esi gera Lola! Pargabeni mane iš kito klubo galo! - rėkavo Deanas.
-Mažuti, aš pati jau komoj... - sumurmėjau.
Deanas pradėjo garsiai juoktis.
-Ššš... nesijuok, nes aš tuoj vemsiu. - pasakiau.
Prie mūsų priėjo Džo:
-Kaip galima taip greitai prisilakti Deanai?
-Aš tik mažą paėmiau ir jau nebegalėjau sustoti... - atsakė Deanas.
-Jūs gal susitvarkykit su jais, nes jie man trukdo... - pasakė Taileris apsikabinęs merginą.
-Einu pakviesiu Dereką. - pasakė Džo ir nubėgo.
Prie manęs pribėgo Analija.
-Lola, tu prastai atrodai... aš tave išvesiu iš čia... - sušnibždėjo ji.
-Ne, aš be savo gražuolio neisiu! - surikusi susvirduliavau.
-Jis tau ne joks gražuolis! Lola, tu per jį pakliūsi į bėdą. - pasakė Analija.
-Atsikabink tu nuo jos, mes šiandien švenčiam. - pasakė Deanas ir atsigėrė burbono iš butelio.
Analija sunerimusi pradėjo mane temti, o aš nenorėjau pajudėti iš vietos.
-Nekvailiok Lola... - sumurmėjo ji.
Aš neklausiau Analijos.

Staiga atėjo Derekas. Jo veidas buvo labai rūstus...