Jos Vendeta [BAIGTA]

-28-

Sėdėjau priekyje, prie jo. Jis vairavo automobilį.
-Džesika, kodėl panorai tapti Lola? - paklausė Deanas.
Aš tylėjau.
-Na, mes turime pasikalbėti. - pasakė Deanas.
-Aš tavęs nepažįstu. - ištariau.
Deanas atsiduso:
-Tiesa, aš Deanas Martinas, Niujorko įtakingiausios gaujos vadas. Užtenka?
-Nelabai, bet pradžiai. - nusišypsojau.
-Gerai, kad sukėliau tau šypseną. - nusišypsojo jis.
-Man įdomu, kaip tu sužinojai mano tikrąją tapatybę? - paklausiau.
-Aš turiu priėjimų prie visur. Keista, kad dar Derekas nieko nesužinojo. - nusistebėjo Deanas.
-Kam aš tau reikalinga? - paklausiau vėl.
-Vėliau papasakosiu, dabar man reikia susikaupti. - atsakė Deanas.
Įsivyravo tyla.

Aš žiūrėjau pro langą. Deanas kažkur mane vežė. Truputį palaukusi aš sunerimau:
-Kur tu mane veži?
-Ak... taip... - sumurmėjo Deanas.
-Mes kartais nepravažiavom klubo? - paklausiau.
Deanas tylėjo.
-Gana... paleisk mane čia. - paprašiau.
Deanas tylėjo ir tik sustabdė mašiną.

Aš atidariau duris, bet staiga Deanas uždėjo savo ranką ant mano burnos.
Aš pradėjau muistytis.
-Ššš... nurimk... - išgirdau ramų jo balsą.
Aš mačiau, kaip jis netvarkingai ir greitai pylė kažkokio skysčio ant kažkokio skuduro. Sutvarkęs tą skudurą jis man uždėjo ant burnos.
Aš praradau sąmonę.

Kitą dieną:
Pajutau per miegus lyg kažkas stovėtų prie manęs. Atsikėliau baltoje lovoje. Apsižvalgiusi pamačiau Deaną. Jis stovėjo prie lovos.

Aš visa drebėjau iš baimės. Esu su nepažįstamuoju, nežinomame bute, lovoje, vietoje...
-Labas rytas Džesika. - pasisveikino Deanas. Jis man priminė Dereką...
-Chloroformas... - sumurmėjau.
-O tu žinai kas yra chemija, Džesika Blaire... - sarkastiškai nustebo Deanas.
-Hm... maniau tu žinai... - sarkastiškai atsidusau.
Deanas tylėdamas stebėjo mane. Man buvo labai nejauku.
-Tikiuosi nesi toks šiknius kaip Derekas... todėl mane parveši namo. - šyptelėjau.
-Nesu toks šiknius, todėl tave parsiveš Derekas, bet kol kas mums reikia atvirai pasikalbėti, bet tu palauk truputį. - pasakė Deanas ir išėjo iš kambario.
Aš suraukusi antakius žiūrėjau į duris.

Apsižvalgiusi stebėjausi prabanga... didelis langas, balkonas, lova, gražus vaizdas. Beveik kaip pas Dereką.

Deanas įėjo į kambarį nešdamas padėklą, ant kurio buvo kava, arbata ir sumuštiniai.
Aš tylėjau.
-Paimk padėklą. - paliepė Deanas man.
Aš paėmiau padėklą. Deanas įsilipo į lovą ir mes abu sėdėjome vienas prie kito.
Deanas paėmė iš manęs padėklą.
-Bent pusryčiais pavaišinsiu. - šyptelėjo jis.
-Am... aš negeriu kavos... be to nevalgau pieniškų produktų, nes netoleruoju laktozės. - pasakiau pamačiusi kavą ir sumuštinius su kyšančiu sūriu.
-Tu geri arbatą, beje žalią, o sumuštinius valgai su dešra ir agurkėliais. - pasakė Deanas.
-Iki tokių smulkmenų... - atsidusau.
-Čia ne smulkmenos Džesika. - šyptelėjo jis.

Aš valgiau sumuštinius ir užsigėriau arbata, o Deanas gėrė kavą, bet savų sumuštinių su sūriu dar nelietė.
-Žinau Džesika, kad tau yra daug klausimų galvoje, bet pirmiausia išgirsk mano pasakojimą apie Dereko ir mano atsiskyrimą, apie tai kaip tave pažįstu. - pasakė Deanas.
-Būtų labai malonu. - pasakiau ir atsigėriau arbatos.

Deanas jau žiojiosi pasakoti savo gyvenimo istoriją ir mane iškart supykino.
-Kas tau? - paklausė Deanas.
-Mane pykina. - atsakiau.
-Dar net nepradėjau pasakoti. - pavartė akis Deanas.
-Kur tualetas? - paklausiau.
Denas mane palydėjo iki tualeto.
Aš nubėgusi greitai išsivėmiau... jau antra diena taip... čia tas ligoninės maistas...
Išsivėmusi, išėjau iš tualeto. Deanas stovėjo prie durų.
-Nėščia? - paklausė jis.
-Ką? - paklausiau nesupratusi.
-Derekas užstatė vaiką? - vėl paklausė Deanas.
Aš susilaikiau vos nevožusi Deanui per veidą...
-Aš neseniai paleista iš ligoninės... čia nuo maisto. - atsakiau.
Deanas juokėsi.
Nežinau kodėl, bet sunerimau... menstruacijos dar nevėluoja... viskas gerai... bet mano širdis drebėjo.

Mes grįžome į kambarį.
Vėl atsisėdę į savo vietas pusryčiavome.
-Galėsi valgyti? - paklausė Deanas.
-Taip. - atsakiau.
-Na, tada pradedu savo pasakojimą. Kažkada seniai seniai mes su Dereku buvome geriausi draugai. Sudarėme nuosavą gaują. Jis buvo vadas. Dar tuomet nebuvome įtakingi... Laikui bėgant plėšėme parduotuves, namus, vogėme mašinas. Pasidalindavome pelną kaip reikia. Gyvavom iš tiesų ilgai, bet... prieš keturis metus suplanavome žmogžudystę. Žudyti žmones, man nebuvo baisu. Tas žmogus kurį reikėjo nužudyti buvo tavo motina. Aišku, būtų viskas buvę gerai, jeigu ne tu... Žodžiu, aš atsisakiau nuo tos užduoties. Derekas susirado vietoj manęs dar kažkokius kitus žmones, kurie dabar sėdi kalėjime. Tavo motiną nužudė Džo ir Derekas, man atrodo jų buvo iš viso keturi ir iš tavęs jie tyčiojosi, bet išprievartavo Derekas. Aš visiškai neprisidėjau prie viso to. Po šio įvykio įvyko susišaudymas tarp manęs ir Dereko. Mes abu nukentėjome nestirpiai ir aš nusprendžiau išeiti iš jo gaujos. Nesutarėme ilgai, kol nesusitarėme būti taikoje. Todėl tu man reikalinga esi Džesika, aš noriu tavęs savo gaujoje.
-Džo... jis taip pat? - paklausiau nustebusi.
-Jis buvo taip pat, bet jis išsikapstė, nes tu jam nepateikei kaltinimų. - atsakė Deanas.
Mano gerklėje atsirado gumulas.
-Kodėl tu... nenorėjai eiti kartu su Dereku ir Džo? - paklausiau.
-O tu būtum norėjusi, kad būčiau atėjęs?
-Ne... tik kodėl atsisakei?
-Netemkim gumos. Džesika, aš žinau, kad tu nori atkeršyti Derekui. Jeigu nebūtum norėjusi, nebūtum Lola Hendricks...
-Taip Deanai, aš noriu atkeršyti jam. Jis sužlugdė mano visą gyvenimą... Per jį, aš negaliu gyventi pilnaverčio gyvenimo. Aš trokštu jo mirties Deanai, aš trokštu vendetos jam už savo mamą, už mirusią save šiame pasaulyje. - pasakiau būdama pilna neapykantos.
Deanas plačiai nusišypsojo:
-Džesika, manau mes esame beveik toje pačioje baloje, todėl siūlau tau įstoti į mano gaują. Mes galėsime kartu planuoti ir nugalėti Dereką.
-Ne Deanai, aš esu sugalvojusi savo planą ir manau, aš jį įgyvendinsiu. - pasakiau.
-Koks jis? - paklausė Deanas.
-Įsifiltruoti į Dereko gaują, būti jo drauge ir visa kita, bet atradusi tinkamą laiką jam atkeršyti. - atsakiau.
-Neblogai... neblogai... - sumurmėjo Deanas.
Įsivyravo nejauki tyla. Aš valgiau ir galvojau ko paklausti Deano... Jis vengė kalbėti apie tai kodėl jis atsisakė žudyti mano motiną. Gal suveikė sąžinė? Nemanau... Jis šaltakraujis žudikas. Turiu išsiaiškinti viską...
-Deanai...
-M? - sumurmėjo jis pilna burna maisto.
-Am... kaip tu mane atpažinai? Aš truputį pasikeičiau ir tu jeigu matei mane tik vieną kartą... tu... nemanau, ar galėtum mane atpažinti. - paklausiau.
Deanas tylėjo.
-Gerai, tu nori iš manęs sužinoti visą informaciją, tu žinai mano gyvenimo detales, o aš visiškai nieko nesuprantu. - pratrūkau.
-Nori žinoti kaip aš tave atpažinau? - paklausė Deanas.
-Taip. - atsakiau.
-Iš tavo žymės, rando ar apgamo ant tavo pilvo. - atsakė Deanas.
-Kaip?
-Aš lankausi Dereko klube. Mane įleidžia ten. Aš stovėjau prie pat scenos ir pamatęs tą žymę, supratau, kad ten esi tu, Džesika Blaire.
-Iš kur tu iš viso žinojai, kad turiu tą odos darinį? - paklausiau.
-Mes papusryčiavome, ko gero, jau metas tau namo. - apsimetė negirdėjęs klausimo Deanas.
-Rimtai? Sunku atsakyti? - suraukiau antakius.
-Atvirų pokalbių laidelė baigėsi Džesika. - šyptelėjo Deanas ir išėjo iš kambario su visu padėklu, podukais ir kt.
Aš giliai atsidusau.

*Nuotraukoje Deanas Martinas (Jensen Ackles).

Sorry, pakeičiau jo pavardę, nes nemoku rašyti tos tikros... Kas žiūri Supernatural supras... ;)