Jos Vendeta [BAIGTA]

-24-

-Lola... Lola... - girdėjau balsą kuris kartojo mano vardą, per miegus.
-Aš tik noriu dar... - sumurmėjau.
-Lola... - vėl išgirdau.
Atsimerkusi pamačiau Dereką.
-Labas rytas. - pasisveikino jis.
Aš nieko nesakiusi atsisėdau.
-Kaip jautiesi? - paklausė Derekas.
-Gerai, jau galiu išeiti iš ligoninės. - atsakiau.
-Aš tik dabar padaviau tavo asmens dokumentus. - pasakė Derekas.
Mano visą kūną perėjo baimės šiurpas. Jis padavė mano suklastotus dokumentus! Dabar jis jau sužinos, kad aš Džesika Blaire...
-Ką?.. - ištariau.
-Padaviau tavo dokumentus, kas nors blogai Lola? - paklausė Derekas.
-Am... man reikia eiti... - sumurmėjau.
-Kur?
-Į... tualetą... taip... - pasakiau.
Išlipau iš lovos. Mane išpylė prakaitas.
Turėjau vieną išeitį nueiti ir kažkaip atsiimti savo dokumentus...
Vonios kambarys buvo palatoje, o man reikėjo išsmukti iš palatos...
Derekas sutrikęs žiūrėjo į mane.

Aš išbėgau iš palatos. Derekas bėgo paskui.
Visi žmonės nieko nedarydami stebėjo mus.
Aš greitai nepabėgau, dėl savo žaizdos... todėl Derekas mane pasivijo.
Jis grubiai suėmė mane už pečių ir pradėjo purtyti.
-Kas tau darosi Lola? Kas tau yra? - įpykęs klausinėjo jis.
Prie mūsų priėjo daktaras.
-Kažkokios problemos? - paklausė jis.
-Ne... - sumykė Derekas.
-Panele? - pažiūrėjo daktaras į mane.
-Taip, yra. Jis mane mėgino išprievartauti! Kaip jūs drįstate tokius įleisti į palatą?! - pradėjau rėkauti.
-Ne... palaukit, ji pastaruoju metu yra psichė! Ji viską išsigalvoja! - rėkavo Derekas.
Deja, niekas Dereko neišgirdo ir prie jo priėję apsaugos darbuotojai ramiai jį išsivedė.

-Kaip jaučiatės? - paklausė daktaras.
-Gerai. Ačiū, kad apgynėte mane nuo tokių... - nusišypsojau.
-Dabar galite ramiai ilsėtis palatoje, aš stebėsiu jūsų palatą. - pasakė daktaras.
-Oj ne... aš turiu eiti iki registratūros. - nusišypsojau.
-Gerai. Pažadu, tokių dalykų nepasikartos. - nusišypsojo daktaras.
-Ačiū labai. - padėkojau dar kartą.
Aš pradėjau eiti link registratūros plačiai išsišiepusi. Man patiko kaip jie sutvarkė Dereką. Čia jis neturi savo galių...

Staiga mano šypsena dingo. Aš išvydau savo bendradarbę iš kitos ligoninės. Niujorke yra dvi didžiosios ligoninės. Vienoje dirbau aš ir ji, bet ji išėjo iš tos ligoninės ir atėjo dirbti čia.
Ji mane pamatė.
-Džesika! - suriko ji.
Aš sustojau vietoje ir apsižvalgiau.
-Sveika Džesika, seniai matyta. - apsikabino ji mane.
-Sveika Emile. - nusišypsojau dirbtine šypsena.
-Kas tau atsitiko, kad čia atsidūrei? - paklausė ji.
-Truputį susižalojau.
-Blogai... labai blogai... Aš turiu eiti, pasakyk kurioje palatoje guli. Aš tave aplankysiu.
-Aš... am... mane šiandien išleidžia.
-Tikrai?
-Taip. - šyptelėjau.
-Tai gerai, nu nieko, pasiplepėsim dar šiandien. - pasakė ji.
-Tai aišku Emile! Iki!
-Iki Džesika! - atsisveikino ji ir nuėjo tolyn.
Aš su Emile nebendravau artimai... ir kaip tik šiandien ji turėjo mane užkalbinti.

Aš priėjau prie registratūros stalelio.
-Laba diena. - pasisveikinau.
-Laba diena, kuo galėčiau padėti? - maloniai nusišypsojo mergina sėdinti prie stalelio.
-Ar jūs mane užregistravote? Ar toks vaikinas padavė mano dokumentus? - klausinėjau.
-Taip... kurioje palatoje esate?
-Am... esu Vip vienvietėje palatoje... 107 kabinete.
-Tuoj patikrinsiu. - pasakė ta mergina.
Po minutės ji ištarė:
-Taip, viskas gerai. Nusiraminkite ir grįžkite į savo palatą.
-Ačiū... - padėkojau ir ėjau palatos link...

Kaip? Mano dokumentai suklastoti! Aš labai norėjau jos paklausti kaip aš sėkmingai esu užregistruota, bet negalėjau jos klausti to, nes galėjau sukelti įtarimų...

Parėjusi į palatą atsiguliau į lovą.
Įdomu, kaip Derekas? Ką jis darys grįžęs iš kažkur į mano palatą? Gal jis laiko mane psiche?
Aš jo nebijojau. Derekas neturi savo galių čia. Derekas nieko negali man padaryti kol esu čia. Truputį pasivarčiusi užmigau...

Staiga į palatą įlėkė labai įpykęs Derekas. Jis žiūrėjo į mane labai įpykusiu žvilgsniu.
Aš drebėjau visa iš baimės...
-Įsigandusi ir apsimetusi auka... Tu galvoji, kad mane kažkas pasodins? Klysti mažute, labai klysti... - plačiai šypsojosi Derekas.
Aš išlipau iš lovos.
Derekas artėjo prie manęs:
-Žinai, man ligoninės lovos nelabai patinka... Nežinau kodėl... galbūt dėl to, kad nemėgstu baltos spalvos.
Aš traukiausi nuo jo atgal.
Derekas jau buvo prie manęs. Jis grubiai griebė man už kaklo.
-Čia tu jėgos neturi. - sušnypsčiau.
-Aš visur galingas. - sušnibždėjo jis man į ausį.
Derekas paglostė mano plaukus ir žiūrėjo man į akis...
-Nedrebėk... tau tai patinka... - sušnibždėjo vėl jis.
Pajutau Dereko ranką sau ant nugaros.
Derekas stipriai pastūmė mane ant lovos.
Staiga išgirdau kūdikio verksmą. Derekas ilgai žiūrėjo į tą pusę iš kurios sklido tas verksmas. Pažiūrėjęs į tą pusę jis atsisuko į mane.
-Ne, ne... prašau... ne... aš nebe... aš... nebeištversiu... - maldavau jo ir ašarojau.
Derekas plačiai šypsojosi ir tik ištarė:
-Aš tik trumpai mažute...

Aš pabudau išpilta prakaito. Tai tik sapnas... man nereikėjo nieko daryti...
Kvėpavau tankiai ir buvau išsigandusi.
Atsigėrusi vandens aš vėl įšokau į lovą.
-Aš ne viena čia... aš turiu balsą... aš galiu rėkti... aš ne viena... - raminau save.

Į palatą atėjo slaugytoja.
-Jums pas psichologą. - pasakė ji ir uždarė duris.
Aš giliai įkvėpusi oro, išėjau pas psichologą.

Atradusi jo kabinetą, pasibeldžiau.
Išgirdusi žodį "prašau", aš įėjau į kabinetą.
-Laba diena. - pasisveikinau.
-Sveika, - pasisveikino su manimi psichologas - prašom sėsti.
Aš atsisėdau ant patogaus fotelio.
-Pradėsime bendrauti paprastai. Nesikreipsime vienas į kitą kreipiniu jūs, o tiesiog kreipsimės kreipiniu tu arba vardu. - paaiškino psichologas.
Aš linktelėjau.
-Gerai, mano vardas Stefanas. Koks tavo? - nusišypsojo psichologas.
-Mano vardas Lola. - atsakiau.
-Malonu susipažinti Lola... Dabar išsipasakok kas tau guli ant širdies.
-Na... aš nežinau... suprantate, aš bendraudavau su psichologėmis ir dabar...
-Nepatogu? Kodėl? Ir beje, nepamiškime kreiptis tu.
-Tiesiog esu nusivylusi vyriškosios lyties atstovais.
-Kodėl?
-Nežinau... galbūt, kad buvau išprievartauta...
-Buvai išprievartauta? Kada tai buvo?
-Prieš keturis metus.
-Žinai, aš turiu draugę, kuri patyrė tą patį. Jai visa tai atsitiko neseniai. Ji man sakė, kad prieš visuomenę užsideda kaukę, o kai ji būna viena jai labai sunku. Bandau jai padėti, dabar ji po truputį statosi ant kojų. Išprievartavimas yra labai sunkus dalykas. Po tokio įvykio viskas griūva: pasitikėjimas vyriškos lyties astovais, negalėjimas užmegzti naujų santykių, nebepasitikima žmonėmis, nesuvokiamas jausmas - meilė... labai daug yra tokių dalykų. Merginos yra labai jautrios asmenybės todėl neretai po viso to jos įvykdo savižudybę. - kalbėjo psichologas.
-Aš niekada prieš save nekeldavau rankos. To niekada nedariau, bet... dabar esu čia dėl durtinės žaizdos... man pasakė, kad aš pakėliau prieš save ranką, bet aš nieko neatsimenu. Net nepamenu iš kur ta žaizda atsirado.
-Čia yra pirmo laipsnio amnezija. Ši amnezija nėra kažkokia liga ar t.t, bet ji įvyksta tada, kada esi tartum nesavas žmogus, tu kažką sau pasidarai, o vėliau grįžti į savąjį protą ir tada jau nieko neatsimeni. Čia labai rimta.
-Aš nežinau...
-Lola, tu gali pasiklausti žmogaus su kuriuo tuo metu buvai, jis tau turėtų papasakoti viską, nes jis matė tave ir tavo būseną, kuri yra nebūdinga tau.
-Galbūt mane buvo užpuolę... gal aš savęs nežalojau...
-Gali būti, bet tai ką tu išgyvenai, ko gero tau galėjo būti tai ką jau minėjau. Pagal viską tavo psichologija yra labai sujaukta... tau reikia viską gražinti į vietas.
-Aš nemoku to padaryti. - pasakiau.
-Nieko tokio, aš tau padėsiu Lola. - nusišypsojo psichologas.
Aš nusišypsojau taip pat.

*Sorry, kad ilgai neįkėliau. Man prasidėjo įtemtas įskaitų maratonas. Ačiū, kad iki šiol skaitote.♡♡♡