Jos Vendeta [BAIGTA]

-9-

-Tai kas atsitiko Lola? - paklausė Deividas.
-Stipriai susipykau su Dereku, netgi man būtų blogai pasibaigę, bet aš apsigyniau. Dabar aš tikrai ten negrįšiu... Aš gyvensiu bet kur, bet tik ne pas jį. - kalbėjau su ašaromis akyse.
-Lola, aš dar niekuomet neišdaviau savo gaujos... bet šįkart aš apginsiu tave... padėsiu tau kuo galėsiu... pažadu... tu nenukentėsi nuo jo.
-Deividai...
-Kas?
-Kodėl tu išduodi savo draugus su kuriais bendrauji daug laiko, o dabar padedi vos nepažįstamai merginai...
-Lola, tu pasitiki manimi, o aš tas pats nepažįstamas tipas...
-Tu aukojiesi. - pasakiau.
-Jeigu aukojuosi, vadinasi verta. - atsakė Deividas.
Aš nutilau.

Mes neišvažiavome iš miesto. Deividas atvežė mane į kažkokį butą.
-Dabar tu čia gyvensi su manimi. - pasakė Deividas.
-Derekas mūsų nesuras? - paklausiau.
-Jis šiuo metu nepasitiki manimi, bet jis žino, kad tu esi geidžiama kitos gaujos, todėl jis ko gero pirmiausia norės purtyti tuos vyrukus. - atsakė Deividas.
Įėjusi į Deivido butą, susižavėjau jaukumu.
-Ne taip prabangu kaip pas Dereką, bet gyventi įmanoma. - nusišypsojo Deividas.
-Čia jauku... ir gera... - pasakiau.
Deividas stovėjo susimąstęs, kažkodėl iš jo veido išraiškos matėsi, kad jį kažkas neramina...
Aš supratau, kad viskas čia dėl manęs.
Staiga suskambo Deivido telefonas.
-Derekas skambina. - sumurmėjo jis ir atmetė jo skambutį.
-Deividai, aš suprantu, kad tu turėsi daug problemų dėl manęs, aš matau, kad tavęs tai neramina...
-Čia viskas ne dėl to.
-Tai dėl ko esi toks susimąstęs? - paklausiau.
Deividas atsisėdo ant sofos.
-Lola... aš visą tą laiką galvoju apie tave ir Dereką... - atsakė Deividas.
-Aš galiu grįžti į senąjį savo būstą... tau  nereikia... - pradėjau kalbėti, bet Deividas mane pertraukė:
-Lola, aš sakiau, kad ne dėl to... Aš ir Analija įsitikinome, kad Derekui patinki tu.
-Nesąmonė! Jis šiandien vos manęs nenuskriaudė! - netikėjau Deividu.
-Iš tikrųjų... man Analia pasiūlė, kad tu pavedžiotum Dereką už nosies. Ir man ši mintis patiko... - pasakė Deividas.
-Jūs norite iš manęs tokios naudos? Visada taip buvo... visada iš manęs spaudė kažkokios naudos... Aš galiu padaryti viską, bet tik nebūti su juo...
-Lola, mes nesiekiame naudos. Aš pats žinau ir jau įsitikinau, kad Derekas su tavimi elgiasi nederamai... ir Analija buvo neteisi.
-Deividai, tu dėl manęs aukojiesi, aš tau esu skolinga, bet atsiprašau, aš negaliu to daryti... - atsidusau.
Deividas priėjo prie manęs:
-Lola, aš tavęs to ir neprašau, aš tiesiog iki šiol maniau, kad Derekui tu patinki.
-Ne, be to Analija kalba visokias nesąmones, jai atrodo, kad aš patinku tau, Derekui ir dar kitiems vaikinams klube... ko iš tikrųjų to nėra. - pasakiau.
-Taip Lola. - pritardamas šyptelėjo Deividas.
Aš apsižvalgiau.
-Tai... kur mano kambarys? - paklausiau ir nusijuokiau.
-Eik paskui mane. - paliepė Deividas man.

Staiga suskambo durų skambutis.
-Tikriausiai Derekas... - sušnibždėjo Deividas.
Deividas nuvedė mane į kambarį ir atidarė spintą.
-Pasislėpk čia. Užsimesk ant savęs drabužius. - paliepė Deividas ir išėjo.
Aš užsimečiau ant savęs kiek įmanoma daug drabužių ir buvau kiek įmanoma tyliai.
-Kodėl neatsiliepei? - išgirdau Dereko balsą.
-Ką tik grįžau, be to negalėjau atsiliepti, nes pats turėjau problemų su mašina. - atsakė Deividas.
-Lola pabėgo.
-Kaip?
-Užsirovė truputį, bet radęs, aš ja atsikratysiu.
-Tai tu durų negalėjai užrakinti?
-Nepagalvojau. Įdomu, kur ji gali būti?
-Atsimeni, kai pasakojau apie kažkokią gaują, kuri norėjo Lolos?
-Tiksliai brolau, čia 100% jie ją rado.
-O ji telefoną pasiėmė?
-Ne, turiu jį su savimi. - atsakė Derekas - Varom pas juos. Šiandien jie gaus kulkų.
-Varom. - pasakė Deividas.

Jie išėjo.
Aš dar kokias 10 minučių po jų išėjimo pratūnojau spintoje. Dabar išlindusi iš jos, atsisėdau ant Deivido lovos, nes buvau jo kambaryje.
Mane siaubingai ėmė miegas... aš atsiguliau ant Deivido lovos ir užsnūdau...

Kai atsikėliau, aplinkui buvo tylu... Turputį pagulėjusi, atsikėliau iš lovos ir nuėjau į virtuvę.
Ten pamačiau sėdintį Deividą ir kažką darantį prie savo laptopo.
-Tu grįžai? - paklausiau.
Deividas parodė, kad tylėčiau.
Jis nulipo nuo kedės ir nuvedė mane atgal į kambarį.
-Derekas vis dar čia yra... - sušnibždėjo jis.
-Kur jis? - paklausiau.
-Tualete. - atsakė Deividas.
Aš atsidusau.
-Būk tyliai. - sušnibždėjo Deividas ir išėjo.
Aš atsisėdau ant lovos ir klausiausi jų pokalbio virtuvėje.
-Kas čia ką tik kalbėjo? - paklausė Derekas.
-Kur? - paklausė Deividas.
-Norėčiau apžiūrėti visą tavo butą, nes tavimi nelabai pasitikiu.
-Gali. - sutiko Deividas.

Aš kaip žaibas įlėkiau į Deivido spintą, užsiklojau jo drabužiais ir sėdėjau labai tyliai.
Po akimirkos jie atėjo į Deivido kambarį, kuriame buvau aš.
Girdėjau Dereko žingsnius.
-Be reikalo mane įtarinėji brolau. - pasakė Deividas.
Derekas atidarė Deivido spintą.
Dabar aš net nekvėpavau.
Jis panaršė po visą spintą ir neradęs manęs jis uždarė ją.
-Tai kas čia kalbėjo? Aš kažką girdėjau. - pasakė Derekas.
-Tu girdėjai kaimynų balsą. Už sienos jie gyvena, todėl viskas labai gerai girdisi. - atsakė Deividas.
-Nekvailink manęs brolau, aš tikrai girdėjau Lolos balsą! - užrėkė Derekas.
-Tau jau paskutiniu metu viskas girdisi. Ta gauja juk pasakė, kad ji pas juos!
-Jie blefuoja!
-Pasakyk, kam tau ji reikalinga?
-Nužudyti ją reikia.
-Nesuprantu dėl ko?
-Ji nesilaikė susitarimo. Ji pasirinko gyventi pas mane, bet nebūti nužudytai. Dabar ji pabėgo.
-Pabėgo ir pabėgo... kam dėl jos mesti verslą ir ieškoti jos? - paklausė Deividas.
Derekas tylėjo.
-Supratau Derekai, ji tau rūpi. Tu nenori jos prarasti, gyventi jai pasiūlei, nes ji tau patinka. Tu blefuoji prieš ją. - pasakė Deividas.
-O tau brolau? Tau ji patinka. Tu ja žaviesi... - pasakė Derekas.
-Bent jau esu tas žmogus kuris nenori jos nužudyti. - sumurmėjo Deividas.
-O kas sakė, kad aš žudysiu ją? Aš tiesiog šalinsiu tokius kaip tu jos kelyje. - pasakė Derekas ir išėjo iš kambario.
Deividas išėjo taip pat.

Po 5 minučių, aš nuėjau į virtuvę. Deividas stovėjo prie durų.
Aš priėjau prie jo.
Jis tylėjo.
Aš stipriai apsikabinau Deividą.
Deividas apkabino mane.
-Aš išvažiuosiu iš miesto. - sušnibždėjau.
-Tau nereikia to daryti... bent jau dabar... - pasakė Deividas.