Jos Vendeta [BAIGTA]

-69-

Dereko akys patamsėjo, o veidas pasikeitė. Jis atrodė grėsmingai.
-Kaip matau Lola, pasiilgai tų senų gerų laikų. - sumurmėjo Derekas.
Jis atsistojo ir priėjo netoli manęs.
Analija tylėjo ir sėdėjo šalia manęs. Mačiau, kad ji išsigandusi.
-Stokis Lola. - paliepė man Derekas.
Aš atsistojau. Dabar nei trupučio nieko nebijau...
Derekas šyptelėjo ir greitai surimtėjo.
-Tą vakarą kai pasiuntėm tave atlikti užduotį, tu mus išdavei. Tu išgelbėjai Deaną ir nusiplėšei mikrafoną. - pradėjo pasakoti man jis.
-Ne, Lola jau seniai atsisakė turėti kažkokių reikalų su Deanu. - paprieštaravo Analija.
-Lola neatsisakė Deano. Ji iki šiol su juo sudariusi sąjungą prieš mus visus. Ar ne tiesa? - paklausė Derekas.
-Aš neturiu jokių reikalų su Deanu. - atsakiau.
Derekas pradėjo juoktis.
-Tą vakarą mes įsilaužėme į jo butą. Jūs stebuklingai dingote. Aš radau raštelį numestą ant stalo... - tęsė toliau Derekas ir išėmęs raštelį, padavė jį Analijai.
Analija pažiūrėjo į mane.

Aš stovėjau ir tylėjau, o Derekas tarsi tardė mane.
-Lola... nejaugi tu nori sužlugdyti musų klubą? Ir tu su juo vis dar esi... - paklausė Analija su ašaromis akyse.
Aš užsimerkiau.
-Pasakyk mums tiesą Lola. Jaučiuosi įskaudintas... - visaip ironizavo Derekas.
-Taip. Aš priklausau Deano gaujai. Aš nebenoriu kentėti viso to, ką kenčiu dabar... Aš padedu Deanui. - pasakiau.
-Lola, tai negali būti... Jis šlykščiai elgiasi su visais. Jis blogas žmogus. - pasakė Analija.
-Ana, jis taip su manimi nepasielgė niekuomet. Tu nori pasakyti, kad eičiau su Dereku iki galo? Ne, Derekas su manimi elgiasi šlykščiai. Aš daugiau negaliu būti su juo.
-Tu melavai man Lola... Tu draugauji su manimi... Tu įveli mane į visokį šūdą... O už nugaros... rezgi įvairius planus su tokiu žmogumi, kuris žiauriai tyčiojosi iš manęs ir viso mūsų kolektyvo merginų... Aš žinojau, kad tu esi viena stipri ir nenugalima... darbar... tu susidėjai su pabaisa ir... Ai, geriau pamiršk mane. - kalbėjo Analija pro ašaras.
Mano akyse taip pat buvo ašarų.
-Tu tokia dviveidė Lola. Šlykšti draugė. Geriau reikėjo išsakyti viską jai, Analija. - pasišaipydamas Derekas aiškino Analijai.
Analija šluostėsi ašaras ir tylėjo.
-Lola, geriau pasakyk kokiu tikslu atėjai pas mane? - paklausė Derekas.
-Dirbti. - atsakiau.
Derekas nusijuokė.
Analija pakilo nuo sofos.
-Aš negaliu daugiau čia būti. - pasakė ji.
-Gali eiti. - išleido ją Derekas.
Analija net nepažiūrėjusi į mane išėjo iš Dereko buto.

Mes likome vieni. Dabar žinojau, kad manęs laukia išpažinties metas...

Visą pusvalandį sėdėjome tylėdami. Aš nieko nenorėjau pasakyti jam, o jis per tą laiką nesiruošė manęs kažką klausinėti. Aš stebėjau Dereką, kuris jau dabar kėlėsi nuo sofos ir kažkur nuėjo. Po minutės jis jau grįžo su buteliu rankose.
-Nori? - pasiūlė Derekas.
-Ne. - atsisakiau.
Derekas įsipylė sau į stiklinę burbono ir atsigėrė.
-Kaip matau blaiviai pokalbis nesiriša... - sumurmėjau.
-Blaivi kalba yra grynas melas. - atkirto Derekas.
-Kam man meluoti, jeigu viską tu jau žinai apie mane? - paklausiau.
-Ne viską. Pavyzdžiui, kokiu tikslu atėjai į klubą? - pradėjo tardymą Derekas.
-Čia ir durnam turėtų būti aišku... - sumurmėjau.
-Atkeršyti už padarytas nuoskriaudas? - nusijuokė Derekas.
Aš atsidusau.
-Oj... Blondine Džesika... Pamenu tave tą vakarą kai abu smagiai praleidom laiką... - pasakė Derekas.
Aš piktai pažiūrėjau į jį.
Derekas pradėjo juoktis.
-Nereikėjo manęs bijoti tuo metu. Būtų buvę su manimi labai malonu. - šyptelėjo Derekas.
-Išgraužk... - sušnypščiau.
-Nebūk tokia pikta, mieloji. Pati atėjai pas mane. Norėjai keršto ir galvojai, kad taip užsimaskavusi išliksi Lola... Pameni, kai pirmą kartą atėjai pas mane? Jau iš karto pamatęs tave atpažinau.
-Oh... tikrai? Tai kodėl dar iki šiol vadini mane Lola?
-Nes tu tokia prisistatei man. Aš norėjau tavo prisipažinimo. Įvairiais būdais provokavau tave. Pameni, tą nuotrauką? Aš ją specialiai pasidėjau, kad tu sutriktum. Iš tiesų, pripažinsiu, kad esu nustebintas tavo vaidyba. - šyptelėjo Derekas.
-Gudru. Tai... ką dabar darysi su manimi? Įduosi policijai? Nužudysi? - pradėjau klausinėti.
-Iš tiesų... neslėpsiu to fakto, kad tu man patinki Lola. Todėl siūlau atsisakyti keršto ir tapti mano nuosavybe. - pateikė savo sąlygas Derekas.

Aš nežinojau ką jam atsakyti. Pati nenorėjau mirti, bet aš žinojau, kad Derekas manęs tikrai nežudys. Galbūt jis išvys mane visiems laikams arba kažką padarys, kad būtų labai sunku atkeršyti jam. Keršto aš tikrai neatsisakysiu. Todėl kita vertus, būnant su juo, aš bet kada galiu jam atkeršyti. Bet tiksliai žinau, kad aš turėsiu jam atsiduoti ir kentėti jo buvimą šalia...

-Ką reiškia... būti tavo nuosavybe? - paklausiau.
-Būti mano. Mano mergina. - atsakė Derekas.
Aš suraukiau antakius.
-Tu jau turi Dženifer. - pasakiau.
-Ne. Ji tik mano eilinis žaisliukas. - numojo ranką Derekas.
-Tada aš irgi nesutinku tokia tapti. - griežtai pasakiau.
Derekas atsistojo ir pradėjo vaikščioti.
-Tu pagalvok. Gyventum su manimi mano prašmatniuose namuose. Galbūt priklausytum gaujai... - pradėjo siūlyti Derekas.
Galiausiai jis priėjo prie manęs ir atsisėdo šalia. Pajutau kaip jis padėjo savo ranką man ant šlaunies ir pradėjo švelniai glostyti.
-Manęs visokiais turtais ir valdžia neperkalbėsi. - nesutikau.
-Keista... Nors jau tą vakarą kai tu atėjai pas mane sakiau, kad tu ne iš tų merginų... - pasakė Derekas ir toliau glostinėjo mano šlaunį.
Aš uždėjau savo ranką ant jo rankos.
-Aš žinau, kad tu jauti man kažką Lola... - sušnibždėjo Derekas.
-Užtenka tokių nesąmonių. - pasakiau.
-Aš turiu tiek daug faktų kurie yra prieš tave. Tailerį nužudei tu, apsimetinėji Lola... Taip kad, tu neturi kur bėgti. - šnibždėjo Derekas ir ranka lietė mano skruostą.
-Tu labai graži esi. Tą vakarą prieš keturis jeigu pamenu metus... Aš iki šiol negaliu išmesti tavęs iš savo galvos. - pasakė Derekas.
-Čia tavo bėdos. - atkirtau.
-Aš matau, kad tu manęs taip pat negali išmesti iš savo galvos ar ne? - paklausė Derekas.

Iš tikrųjų negalėjau išmesti Dereko iš savo galvos visus keturis metus... Ne dėl to, kad jis man patiko, bet jo neišmečiau vien dėl keršto troškimo...
-Žinau, kad be manęs buvo daug vaikinų, bet tu galvodama apie mane visuomet nutraukdavai santykius. - pasakė Derekas.
-Tu nesupranti nieko. - pasakiau.
-Tai nesutinki būti mano nuosavybe? - paklausė jis.
-Nesutinku. Eik velniop. - grubiai atsakiau.
-Pagalvok Lola iki rytojaus vakaro. - paprašė Derekas.
-Aš jau pasakiau savo atsakymą. - sumurmėjau.
Aš atsistojau nuo sofos ir ėjau link durų. Norėjau išeiti ir grįžti namo.
-Lola... - sustabdė mane Derekas.
Aš atsisukau.
-Tada kai Džo norėjo tave nužudyti. Ten aš pasamdžiau tuos vyrukus, kad sukelčiau sumaištį ir aš tave pabučiavau. - pasakė Derekas.
-Oh... Ačiū. - padėkojau ir nusivaliau lūpas.
Aš išėjau iš Dereko buto. Deividas ir Analija buvo teisūs. Aš Derekui patinku, o tai reiškia, kad galiu jį valdyti.

Žmonės! Istorija jau eina į pabaigą! TRYS PASKUTINĖS DALYS BUS RYTOJ! Čiau! Ačiū, kad skaitote! 😙😘😚 Atsiprašau dėl neaktyvumo! :/