Jos Vendeta [BAIGTA]

-55-

Aš pajutau kaip Derekas grubiai paėmė mano ranką ir prisitraukė mane link savęs.
-Ei! Aš sumokėjau už ją! - suriko Deanas.
-Nesilaikei taisyklių kaip ir ji! - užrėkė Derekas.
Deanas garsiai nusijuokė.
-Kokios dar supistos taisyklės? - besijuokdamasis paklausė jis.
-Mes esame taikoje! Neversk, kad vėl būtų karas! - pratrūko Derekas.
-Tu pats nori karo! Nustatai kažkokias sušiktas taisykles! - užrėkė Deanas.
Derekas sukandęs dantis stebėjo Deaną.
-Nepalieki man kitos išeities buvęs mano brolau. - ramiai ištarė Derekas ir išsitraukė pistoletą.

Aš išsigandau ir išsilaisvinau iš Dereko.
-Tikrai? Tu blefuoji... - kuo ramiausiai pasakė Deanas.
-Ar kada nors taip dariau? - paklausė Derekas.
-Šimtą kartų Derekai... Tau neapsimoka manęs nušauti. Tu turi širdį, mano mielas. - atsakė Deanas.

Jis prokavo Dereką! Aš gyvenime taip nedaryčiau... Jaučiau, kad gali pasibaigti liūdnai... Deano man labai reikia...
-Jis ne blefuoja Deanai! - surikau.
-Gražus spektaklis Deanai. - nusijuokė Derekas.
-Tavo irgi labai gražus. - atkirto Deanas.
-Adios, man tu nereikalingas visados buvai. - atsisveikino Derekas su Deanu.
Aš supratau, kad tai gali būti pabaiga. Aš greitai pribėgau prie Deano apsikabinau jį ir pajutusi stiprų skausmą savo petyje parverčiau ant žemės Deaną nuo kulkos.

Atsistojusi paliečiau savo petį. Pažiūrėjusi į savo delną ir pamačiusi kraują, supratau, kad kulka kliudė mane. Analija pripuolė prie manęs.
-Lola! Kas tau užėjo?! Kam tu gini tą šaltakraujį žudiką?! Jis toks pats kaip ir Derekas! Lola...
-Aš nenoriu, kad kažkas mirtų... - vos ištariau.
Man pasidarė bloga.
Derekas stebėjo mane ir jo veido išraiška buvo nepaaiškinama.
Analija išsivedė mane iš ten į persirengimo kambarį.
-Tau reikia išimti kulką... Tau būtinai reikia greitosios... - rūpinosi Analija.
-Aš tik noriu grįžti namo. - pasakiau.
Į persirengimo kambarį įbėgo Deanas ir Derekas.
Derekas priėjo prie manęs:
-Atsiprašau Lola, bet tu pati turi suprasti su kuo susidedi. Turi žinoti, kad kelio atgal nebėra.
Aš užsimerkiau ir giliai kvėpavau.
-Ji dėl nieko nekalta, ji tik įvelta į visą tą sumaištį. - pasakė Deanas.
-Klausyk, tu asile... dar karta pamatysiu tave su ja arba čia, klubo ribose, tu tuoj tapsi lavonu.
-Tai taikos nebus? - pašaipiai paklausė Deanas.
-Nebus. Man nesvarbu. Darai man tik nuostolį. O dabar geriau dink iš čia. Pasirūpinsiu, kad būtum pastumdėlis. - atsakė Derekas.
Deanas tik nusijuokė ir priėjo prie Dereko.
-Kartais istorija nesikartoja Derekai? Atrodo, kad ne nuostolį darau, o gąsdinu tave. Sorry, Derekai, bet tu niekuomet nebūsi laimingas kaip tu trokšti būti. Adios! - atsisveikino Deanas ir išėjo.
Derekas susiraukęs stovėjo ir žiūrėjo į duris.

Analija lakstė iš vieno galo į kitą. Aš sėdėjau ir laikiau ranka prispaudusi žaizdą.
Derekas tylėjo ir stovėjo glostinėdamas savo barzdą net nežiūrėdamas į mane ir Analiją.

Į kambarį įėjo Džo.
-Ana! - užrėkė jis.
Analija staigiai sustojo vaikščiojusi.
-Aš tave išsirinkau ne tam, kad čia stovėtum! - griežtai užrėkė Džo.
-Man visiškai nusišikti ant to vakaro! - neištvėrusi užrėkė Analija.
-Man nesvarbu ar tu nori ar ne, bet turi man paklusti! - suriko Džo ir pripuolė prie Analijos.
Aš staigiai atsistojau prieš Džo.
-Ji sakė nenori. - ištariau ramiai.
Džo iš pradžių žiūrėjo rimta veido išraiška, o vėliau pradėjo juoktis:
-Panelė gynėja! Šviesos nešėja! Pirma, šoki prieš kulką, o vėliau jau šoki prieš stipresnį. Šaunuolė Lola!
Mane apėmė pyktis...
-Dink iš čia Džo. - sušnypščiau.
-Oh... kaip žiauru... - sumurmėjo Džo ir stipriai suėmė mano kaklą - Geriau šok prieš lygesnį.
Derekas ramiai priėjęs prie Džo jį atplėšė nuo manęs ir pasakė:
-Dink iš čia su ja.
Džo nepatenkintas išsitempė Analiją.
Aš giliai įkvėpiau oro... ir atgavau kvapą...

Staiga aš kritau ant sofos... Man pasidarė silpna. Pradėjo lietis vaizdas...
-Šūdas... - sumurmėjo Derekas.
Aš praradau sąmonę.

Kitą dieną:
Ir vėl... Vėl atsibudau ligoninėje. Ta ligoninė tapo mano gyvenimo dalimi...

Deja, ta vieta nebuvo panaši į ligoninę. Atsibudau miegamajame, kurio dar nebuvau mačiusi...

Aš iš karto pasižiūrėjau į savo petį. Jis buvo sutvarstytas. Atsikėlusi iš lovos, priėjau prie lango.
-Kas per šūdas... - sumurmėjau.
Pro langą mačiau mišką...

Staiga išgirdau kažkokius balsus už durų. Aš staigiai įšokau į lovą ir užsiklojau. Geriau apsimesti miegančia, nes manęs galbūt net jie nekankins, kai būsiu tokioje būsenoje.

Bet po velnių! Kur aš esu? Nejaugi Derekas vėl mane apgyvendino už tai, kad galėtų mane vėl kankinti? Iš viso, kam aš esu reikalinga? Kodėl jis tą vakarą nervinosi? Kodėl jis nenorėjo, kad Deanas su manimi nesielgtųsi kaip nori? Daug klausimų... o Dereko ėjimai keičiasi kas minutę... Kai atsisveikinome jis pasakė, kad aš jau nebe jo valioje. Aš jau laisva, o dabar... aš guliu kažkokioje lovoje. Mane nervino visa tai. Labiausiai nervino tai, kad nežinau kas manęs laukia.

Staiga kažkas įėjo į kambarį. Aš užsimerkiau ir stengiausi nei trupučio nepajudėti. Girdėjau žingsnius, kažkokį traškesį... pradėjau drebėti iš baimės. Nežinau kodėl, bet jaučiau, kad man galas.

Praėjo geras pusvalandis, bet tas žmogus neišėjo iš kambario. Jis tik sėdėjo ir tylėjo... Man pasidarė siaubingai nuobodu. Supratau, kad vistiek anksčiau ar vėliau man bus galas...

Aš suvaidinau, kad atsikėliau. Atsimerkusi išvydau Deividą.
-Oh... didesnės tragedijos negalėjo būti... - sumurmėjau.
-Derekas man leido tave prižiūrėti. - pasakė Deividas.
Aš giliai atsidusau ir išlipau iš lovos. Deividas pribėgo prie manęs.
-Tau negalima keltis. - pasakė jis.
-Ak, taip... man nereikia to perdėto rūpestingumo... - pasakiau ir išėjau iš kambario.

Aš nuėjau į virtuvę.
-Lola, tu pyksti ant manęs? - paklausė Deividas atėjęs į virtuvę.
Aš nervingai trinktelėjau stiklinę ant stalo. Mane erzino Deividas.
-O Derekas įdarbino tave mano asmeniniu šuniuku? Graudu... - suraukiau antakius.
-Aš turiu jo klausyti.
-Kaip ir apsimesti kitokiu prieš jį? Kaip ir atsisakyti savo vidinio balso dėl jo nešvarių darbelių? Tapti šlykščiu žmogumi?
-Aš esu tikras Lola.
-Tada viskas aišku. Gali atstoti nuo manęs. Aš vis tiek nepabėgsiu. Nėra prasmės. - pasakiau ir atsigėrusi vandens atsisukau, bet Deividas mane sulaikė.
-Aš dabar esu tikras Lola. - pasakė jis žiūrėdamas į akis.
-O man reikėjo visados tikro tavęs. - atkirtau ir nuėjau.