Jos Vendeta [BAIGTA]

-8-

Deividas išėjo iš buto. Jame likau viena. Pradėjau visur vaikščioti ir žiūrinėti viską.

Nuėjau į jo kambarį. Ten stovėjo didelė lova, o pro beprotiškai didžiulį langą matėsi gražus Niujorko vaizdas...
Staiga mano akis patraukė kažkokia nuotrauka ant naktinio stalelio. Pamačiusi tą nuotrauką, aš lėtai atsisėdau ant sofos... man nutirpo kojos ir visą kūną pervėrė šaltis.
Toje nuotraukoje buvau aš. Aišku, kaip Džesika Blaire.
Aš visados turėjau klausimų dėl jo poelgių... bet prie šito prisidėjo ir klausimas: "Ką veikia mano nuotrauka ant jo naktinio stalelio?".
Susivokusi, kad gali grįžti Derekas, padėjau nuotrauką į vietą ir grįžau į svetainę.

Įsitaisiau ant sofos, nes nenorėjau gulėti jo lovoje ar su juo susidurti akis į akį.
Atsigulusi ant sofos negalėjau užmigti...
Vis dėl to nusprendžiau apžiūrėti visą butą.

Nuėjau į kažkokį kambarį. Mano nuomone, ten buvo jo darbo kambarys.
Patogi kėdė, stalas, kompiuteris... ir vėl tas pats didelis langas su gražiu naktiniu Niujorko vaizdu.
Dereko butas ko gero prabangiausias ir jaukiausias iš visų mano matytų.
Grįžau atgal į svetainę. Pažiūrėjau į laikrodį. Jis rodė 02:21, buvo labai vėlu.

Staiga išgirdau rakinamas duris. Jis grįžo.
Aš kaip žaibas užšokau ant sofos ir apsimečiau, kad miegu. Nenorėjau dabar nei matyti, nei girdėti Dereko.

Jis įėjo į vidų, užrakino duris ir numetė raktus ant stalelio.
Aš stengiausi neišsiduoti, kad iš tikrųjų nemiegu.
-Deividas tave atvežė ir net nepasakė tau kur eiti miegoti. - atsiduso Derekas.
Nežinau ką jis dabar mano... jeigu jis kalba, vadinasi mano, kad aš nemiegu...
Girdėjau Dereko žingsnius.
Jis priėjo prie manęs paglostė mano plaukus ir kažkur nuėjo.
Būtent tuo metu, kai jis mane lietė, norėjau jam vožti... bet susilaikiau...
Mano širdis lakstė kaip pašėlus, nes siaubingai bijojau, kad jis gali suprasti, jog nemiegu...

Staiga pajutau kaip aš pakilnu nuo sofos.
-O tu visai nesunki. - pasakė jis kažkur nešdamas mane.
Aš sujudėjau.
-Tau dar ir širdies permušimai. - pasakė Derekas.
Jis mane paguldė į lovą ir užklojęs mane išėjo.
Aš buvau nustebusi dėl šitokio jo elgesio...
Čia gal buvo ne Derekas?
Bet dėja... neapykanta jam neišnyko.
Galiausiai aš užmigau...

Kita diena:
Atsikėlusi išėjau iš kambario.
Atėjusi į svetainę radau sėdintį Dereką. Maniau, kad jis išėjęs, bet jis buvo namie...
Ant stalo gulėjo mano telefonas. Aš jį pasiėmiau.
-Patikrinau jį. Dar vienu žingsneliu esi laisvės. - pasakė Derekas.
Aš su pilnu neapykantos žvilgsniu pažiūrėjau į jį.
Derekas atsigėrė kavos iš puodelio.
-Nori? - pasiūlė tą patį puodelį.
-Dabar tikrai ne. - pasakiau.
-Parodau, kad neužnuodytas. - nusišypsojo Derekas.

Aš apsisukau eiti į savo kambarį, bet Derekas mane sustabdė:
-Lola, turi išklausyti mano taisykles.
Aš atsisėdau prie Dereko.
-Kokios jos? - paklausiau.
-Negalima eiti į mano miegamąjį, negalima be žinios palikti šį butą ir aišku, paklusti man. - išvardino taisykles Derekas
-Gerai. - pasakiau ir atsikėliau nuo sofos.
Derekas grubiai paėmė už mano riešo.
-Nesivesti čia jokių žmonių. - pridūrė jis.
-O mano sąlyga ta, kad tu turėsi slėpti, jog mes gyvename kartu. - pasakiau ir timtelėjau savo ranką, bet Derekas jos nepaleido.
-O kur tu nori bėgti? - paklausė jis.
-Ten kur reikia. - atsakiau.
-Lola, tu nebijok manęs... - pasakė jis.
Aš išsigandau... jis elgėsi labai keistai.
-Derekai, paleisk mano ranką. - paprašiau.
Derekas jos nepaleido.
-Derekai, paleisk mano ranką! - surikau.
-Gerai. - pašaipiai sumurmėjo Derekas ir paleido mano ranką.
Aš įtariai pažvelgiau į jį ir išėjau iš svetainės. Dabar norėjau kuo daugiau būti nuošaliau nuo Dereko. Norėjau išeiti ir grįžti vėlai vakare, bet tai padarysiu, kai išeis Derekas.

Staiga sumaniau paskambinti Deividui.
-Labas... - pasisveikinau.
-Sveika Lola! - išgirdau jo balsą.
-Tas pasiūlymas... vis dar galioja? - paklausiau.
-Koks? - nesupratęs paklausė Deividas.
-Juk tu siūlei susitikti. - nusijuokiau.
-Ak... taip! Taip! Jis galioja.
-Deividai, tu atrodai kažkoks išsiblaškęs...
-Truputį dėl darbo. Tai... sakai nori susitikti...
-Taip, bet gal tu neturi laiko tai...
-Turiu! Tik kada ir kur susitinkam? - paklausė Deividas.
-Kadangi... aš esu neužsiėmusi ir man nuobodu, tai gal dabar? - paklausiau.
-Gerai, man tinka. - atsakė Deividas.
-Aš lauksiu tavęs... nes žinai, aš pati nelabai galiu išeiti... - pasakiau.
-Gerai. - sutiko Deividas.
Jis elgėsi labai keistai... jo tas išsiblaškymas ir t.t... Man šiek tiek buvo neramu.

Vis dėlto pradėjau ruoštis, bet prisiminiau, kad mano drabužiai ir kiti daiktai yra lagamine... o jis stovi svetainėje...

Išėjau iš kambario ir nuėjau į svetainę. Joje nieko nebuvo. Pasiėmiau savo lagaminą ir nusitempiau į kambarį.
Atsisėdusi ant lovos giliai atsidusau...
Svarbiausia, kad viskas pavyko.
-Lola, kur ruošiesi? - išgirdau balsą.
Pamačiau, kad tarpduryje stovi Derekas.
-Į miestą. - atsakiau.
-Su kuo? - paklausė Derekas
-Viena. - pamelavau.
-Tu meluoji. - pasakė sukandęs dantis Derekas.
-Aš neprivalau tau teisintis! - užrėkiau.
Derekas iš visų jėgų tvojo man per veidą:
-Meluoti taip pat neturi! Kas tarp tavęs ir Deivido?!
Aš įsiutusi žiūrėjau į jį.
Derekas artinosi arčiau manęs.
Aš nusimoviau savo aukštakulnį batą.
-Tik pabandyk nors menku piršteliu paliesti mane! - užrikau.
Derekas stebėjo mane.
Aš kažkodėl visa drebėjau iš baimės ir beviltiškai laikiau savo rankose batą...
Jis iš lėto vis artinosi prie manęs.
-Tik pabandyk... - sušnypščiau.
Jis tylėdamas lyg užhipnotizuotas vis tiek artėjo link manęs...
Aš užsimojau jam trenkti batu.
Jis jau buvo grynai šalia manęs. Aš užsimerkusi iš visų jėgų trenkiau su batu, bet... jis sulaikė mano ranką kurioje laikiau savo batą ir stipriai ją spaudė.
-Man skauda! Paleisk! - surikau.
-Pati prisiprašei! - sukandęs dantis ir plinu neapykantos žvilgsniu žiūrėjo į mane Derekas.
Jis stipriai spaudė mano ranką.
Aš staiga spyriau jam į tarpkojį, jis atleido mano ranką ir aš pasileidau bėgti.

Išbėgau iš Dereko buto ir įbėgusi į liftą drebėdama leidausi juo į apačią.
Pagaliau pasileidau bėgti gatve. Jau pradėjau abejoti, ar keršto troškimas jam, yra labai gera idėja... aš silpna... aš... negalėsiu jo nužudyti, nes net rankose nenulaikau šautuvo... Bet ko gero labiausiai manęs neramino kas man atsitiks jeigu sugrįžčiau atgal...

Prie manęs staigiai sustojo mašina.
Aš sustojau taip pat. Buvau išsigandusi...
Iš mašinos išlipo Deividas. Nežinau kodėl - mano širdis nurimo... bet akyse pasirodė ašaros...
-Lola, tu su maikute... - pasakė Deividas ir uždėjo man ant pečių savo striukę - Tik nesakyk, kad tave nuskriaudė Derekas.
-Viskas gerai...
-Lipk į mašiną. - paliepė Deividas.
-Nenuveši atgal pas jį? - paklausiau.
Deividas priėjo prie manęs.
-Lola, mes esame draugai, aš nevešiu tavęs atgal... - pasakė jis.
Aš iš lėto įlipau į jo mašiną ir mes kartu nuvažiavom nežinoma kryptimi...