Jos Vendeta [BAIGTA]

-32-

Derekas pradėjo juoktis.
-Montažas? - paklausė jis.
-Baik juokus brolau, juk žinai, kad pas mus kartais būna mikrafonų. - atsakė Džo.
-Tikrai netikėta. - ramiai pasakė Derekas.
Merginos kažką tarpusavyje šnabždėjosi ir juokėsi.
-Na... šįkart balsuojam, kuris jų palikimas geresnis? - paklausė visų Džo.
Dauguma merginų pasakė, kad geresnis buvo Debbės.
-Taileri, kuris? - paklausė Džo.
-Lolos. - pasakė tramdydamas juoką Taileris.
-Deivai, kuris? - paklausė Džo.
-Debbės. - atsakė Deividas.
-Nu, Derekai, kuris geresnis? Super tėvelis ar drama queens?
-Geresnis super tėvelis. Lolos geresnis. - atsakė Derekas.
Aš nesitikėjau to išgirsti iš Dereko. Maniau, kad jis supyks ant manęs.
-Mano balsas lemiamas... Pasakyčiau, kad geriausias buvo Lolos palikimas mums. Du - vienas Debbės naudai. - pasakė Džo.
Aš jaučiausi taip, lyg iš manęs tyčiotusi... ir aš tylėjau...
-Dabar kažkaip užsimaniau pertraukos... Debbe, pašok mums. - šyptelėjo Džo ir nuėjęs atsisėdo prie Dereko.
Debbė šoko. Aš jaučiausi kaip kokiame realybės šou. Turiu pataikauti ir daryti viską ką jie sako. Stebėjau visus sėdinčius. Merginos plojo Debbei, nes jos ją palaiko, o Dženifer sėdėjo susiraukusi. Žiūrėjau į Deividą. Jis su savo mergina stebėjo Debbę ir retkarčiais kažką šnibždėjo jai į ausį. Daugiau nebegalėjau žiūrėti į juos, todėl stebėjau Dereką. Jis kalbėjosi su Džo.

Atėjo mano eilė šokti. Aš giliai įkvėpiau oro ir pradėjau šokti. Visa tai man labai nepatiko. Ypač dabar kai šoku antrą kartą. Bandžiau nekreipti į šauksmus, bet nepavyko.
-Kekšė! Kekšė! Dereko kekšė! - skandavo tos merginos.
Aš turiu... turiu susikincentruoti... Tai gali būti mano paskutinis šokis...
"Išjunk savo jausmus... išjunk... tu esi viena..." - kalbėjau sau mintyse.
Aš užsimerkiau ir jau atsimerkusi atsidūriau tarsi kitame pasaulyje. Dabar girdėjau tik muziką. Aš pati nejudinau savo kūno... jį judino muzika.
"Aš geriausia!" - rėkavau mintyse.
Galiausiai baigiau šokti.

Džo paplojo:
-Nu balsuokit!
Merginos visos pasakė, kad Debbė buvo geriausia.
-Lola. - pasakė Taileris.
-Lola. - pasakė Deividas.
-Derekai. - plačiai nusišypsojo Džo.
-Lola pasirodė geriausiai šį kartą. Ji padarė pažangą. Net pačiam keista. - pasakė Derekas.
-Viskas aišku! Lola ir Derekas dulkinasi! Lola jam visados gera ir Derekas visados už ją dabar balsuoja! Ji net nepraėjo kūno įvertinimo testo! Manau visiems reikia vienodų sąlygų. - pratrūko Dženifer.
-Dženifer, mes visados kartu praleidžiam daug laiko. - pasakė Derekas.
-Su Lola daugiau! Tu su ja gyveni! Aš irgi taip noriu! Aš irgi noriu būti be kūno įvertinimo testo! - rėkavo Dženifer.
-Ji turi tą testą. - pasakė Derekas.
-Nebent suklastotą! Norim testo! - pradėjo dar labiau rėkauti Dženifer.
-Norim įvertini jos kūną! - pradėjo skanduoti Dženifer ir kitos panelės.
-Gerai! Prašom! - užriko Derekas.
-Lola, mes tave patikrinsim čia ir dabar. - pasakė Džo.
-Ne. - pasakiau.
-Lola, tu atsisakai? - paklausė Džo.
-Taip. Aš atsisakau.
-Gerai, Lola, tau anuliuojami taškai. Neklausai manęs, tada mirsi. - pasakė Džo ir išsitraukė pistoletą.
Jis nusitaikė į mane.
-Apsigalvojai? - paklausė Džo.
-Ne! Šauk į mane! Nušauk! Man nesvarbu... man atsibodo būti prievartaujama Dereko! - rėkavau.
Džo grynai nusitaikė į mane ir jau lietė savo pistoleto gaiduką, bet...

Staiga išsijungė šviesa. Buvo aklinai tamsu... aš atsiguliau ant žemės, pro duris įsiveržė kažkokie žmonės. Prasidėjo sąmyšis. Aš atsitojau nuo žemės ir bėgau toliau. Girdėjau šūvius, šauksmus... mačiau prožektorius kur tie patys įsiveržę žmonės švietė...

Bėgau nematydama kur bėgu, kartais jų šviesa man pašviesdavo kelią. Staiga į kažką atsitrenkiau. Prieš mane stovėjo kažkoks siluetas... Jis staigiai pagriebė man už rankos ir kažkur vedėsi. Jis prirėmė mane prie sienos. Jo siluetas man priminė Deividą...
-Deividai... - ištariau jo vardą, bet jis uždengė mano burną su savo ranką.
-Ššš... - sušnibždėjo jis ir dar labiau prispaudė mane prie sienos, kas net aš jaučiau jo širdies plakimą.
-Nebijok... - sušnibždėjo jis.
Kiekvienas šūvis, riksmas mano širdį plakdino dar stipriau.
Mus kartas nuo karto pasiekdavo prožektorių šviesa ir aš atidžiai žiūrėdavau į Deivido siluetą.
-Ššš... - sušnypštė Deividas ir ramindamas mane, glostė mano plaukus.
Aš norėjau jo paklausti kodėl jis nesaugoja savo merginos, bet jis laikė tvirtai užspaudęs mano burną.
-Tylėsi? - sušnibždėjo Deividas.
Aš linktelėjau.
Deividas patraukė savo ranką man nuo burnos.
Mes abu tylėjome.
-Deividai... ar tu bijai? Kodėl negelbėji savo merginos? - tyliai paklausiau.
Deividas giliai atsiduso ir įsisiurbė man į lūpas...

Aš pirmą kartą pasibučiavau su Deividu.
Aš žiūrėjau į jo siluetą. Jis manęs taip pat nematė. Aš nusišypsojau... tik gaila, nemačiau jo reakcijos...
-Kur tas supistas Derekas? - išgirdau balsą netoli mūsų.
Deividas susižvalgė ir nieko nesakęs man, nuėjo.
-Ei! Kur tu eini?! - surikau.
Likau viena.

Staiga po kelių minučių atsirado šviesa. Aplinkui pamačiau didelę netvarką. Džo, Taileris ir Deividas buvo sudaužyti. Derekas stovėjo apsitaškęs krauju.
-Kur po velniais?! Kur jie dingo?! -  įsiutęs rėkavo jis.
Dženifer rėkė iš skausmo, nes jai buvo peršauta ranka.
Pusę merginų klūpėjo už sofų, pusę pabėgo iš čia.
Aš pribėgau prie Dženifer.
-Dženifer, tu netenki daug kraujo... - pasakiau jai.
-Kviesk greitąją, o ne čia dėjavusi. - pasakė Dženifer.
-Kol atvažiuos greitoji, tu gali mirti. - pasakiau.
Aš ieškojau audėklo su kuo galėčiau  užspausti žaizdą, kad ji nenukraujuotų.
Deividas pribėgo prie manęs.
-Kaip tu? - paklausė jis.
-Man reikia su kažkuo užspausti jos žaizdą. Man viskas gerai... - skubiai atsakiau.
Deividas nusimovė savo marškinėlius.
Aš skubiai prispaudusi laikiau jos žaizdą.
-Dabar kažkiek laimėjome laiko... Deividai, skubiai skambink greitajai. - paliepiau jam.
Deivido mergina priėjo prie mūsų.
-Ji ant tavęs visaip plūdosi, bet tu vis tiek jai padedi. - pasakė ji.
-Man nesvarbu koks tas žmogus, jeigu jis miršta, aš visuomet jam padėsiu. - pasakiau.
Dženifer visą tą laiką neberėkavo tik stenėjo iš skausmo.
-Dženifer, negalvok apie skausmą. Gali galvoti apie bet ką tik negalvok apie skausmą. - paliepiau jai.
-Neaiškink man Lola! - suriko ji.
-Daryk kaip nori Dženifer. Daryk kaip tau geriau. - pasakiau.
-Ta mergina... ji negyva... - pasakė Deivido mergina.
Aš pažvelgiau į Debbę. Ji nejudėjo...
-Gal ji gyva, tik neteko sąmonės... - pasakiau.
Aš šiek tiek buvau apsidžiaugusi dėl to, kad čia nebuvo Analijos... bet nuojauta kuždėjo, jog ji bėdoje...
-Paskambinau greitajai, sakė atvyks. - pasakė Deividas.
-Kas tai padarė? Deividai, tu pats esi sužalotas. Kas taip pasielgė? - paklausiau.
-Turiu įtarimą ant Deano gaujos. Nors čia buvo ne pati gauja, o Deano žmonės... Bet aš jų negaliu kaltinti. Deanas ir Derekas susidarę taiką. Deanas negalėtų pulti. - atsakė Deividas.
-Tai kieno čia darbas? - paklausiau.
-Nežinau Lola... - atsakė Deividas...