Jos Vendeta [BAIGTA]

-65-

Skubėjau grįžti namo. Apsidžiaugiau kai pasiekiau liftą. Užkilusi į savo buto aukštą, aš priėjau savo buto duris.
-Greičiau... greičiau... - murmėjau sau po nosimi ir krapščiausi rankinėje.
Susiradusi raktus, atsirakinau buto duris.

Patekusi į butą, iš karto nubėgau į vonios kambarį, kuriame gulėjo lavonas. Lavonas gulėjo savo vietoje.
Aš giliai įkvėpiau oro ir pati atsirėmiau prie sienos...
Į galvą pradėjo lįsti įvairios mintys, o labiausiai Deano žodžiai...
-Ne... reikia susikaupti... reikia pamiršti... - pasakiau sau.

Išėjau iš vonios kambario. Tik uždarius vonios kambario duris, pasigirdo kažkoks traškėjimas virtuvėje...
Aš lėtai ėjau link virtuvės...
-Kas ten? - paklausiau jau įėjusi į virtuvę.
Įjungus šviesą, nieko nebuvo.
-Aš einu iš proto... - sumurmėjau ir susiėmiau už galvos.

Nuėjusi prie krano, atsigėriau vandens ir nuspręndžiau daugiau nieko nelaukus, pasikviesti Analiją. Pati viena aš lavono tikrai nepanešiu ir nesutvarkysiu...

Priėjusi prie Analijos buto durų, pradėjau belstis kaip išprotėjusi...
-Kas yra? - paklausė Analija po kelių minučių atidariusi duris. Ji buvo visa užtinusi nuo miego.
-Reikia pagalbos dėl to...
-Gerai, tuoj. - pasakė Analija ir nuėjo persirengti.

Aš nuėjau į savo butą ir tiesu taikymu nupėdinusi į virtuvę, pasiėmiau vienkartinio naudojimo pirštines... Paėmiau Analijai ir sau, nes pirštų antspaudų likti neturi.

Po mažiau nei pusvalandžio mes jau svarstėm ką daryti su lavonu.
-Žinai Lola, palyginus su viskuo, mes dar ramiai reaguojam...
-O kaip reikia reaguoti Ana? Jeigu klyksim, žliumbsim sukelsim įtarimų. Aš džiaugiuosi, kad reaguojame ramiu protu. - pasakiau.
-Uh... aš žinau, kad mes nekaltos, nes jis mus puolė. Mes būtumėm jo vietoje... gal net baisiau... - pasakė Analija žiūrėdama į vieną tašką.
-Tiksliai Ana, mes niekuo dėtos, bet to nereikia žinoti mūsų policijos nuovadai. - šyptelėjau.
-Ok, ką darom su tuo lavonu? - paklausė Analija manęs.
-Aš galvoju, kad mums reikia jį išnešti į gatvę ir suvaidinti, kad kažkas jį nužudė... - atsakiau.
-Geriausia kaltę suversti ant Deano.
-Ne. Mes kaltės neversim niekam... Turime būti durnelės ir nieko nežinoti... Deanas ir taip atsidurs tarp įtariamųjų. - paaiškinau.
-Tai dabar turime sutvarkyti jį tokį, koks buvo prieš mirtį? - paklausė Analija.
-Ne. Telefoną, piniginę... kaip nors atsikratysiu jais. Dabar turime jį išnešti ir paguldyti lauke taip, kaip reikia. - atsakiau.
-Gerai... - atsiduso Analija ir užsimovė pirštines.
Aš užsimoviau pirštines taip pat.

Mes jau tempėme lavoną. Jis buvo labai sunkus... Kol tempėme iki lifto, mes labai pavargome.
-Uh... na ir sunkumas... - atsiduso Analija.
-Ana, mums reikia skubėti... įnešti jį į lifą... - pasakiau sunerimus.
Pagaliau liftas atsidarė. Liftas veikia visą parą, todėl esame palaimintos...
Mes įtempėm lavoną į liftą ir jau leidomės žemyn.
-Lola, o jeigu kas nors mus pamatys? - paklausė Analija.
Aš taip pat turėjau tą patį klausimą savo galvoje. Negalėjau į jį atsakyti...

Galiausiai nusigavome į lauką... Nunešėm lavoną netoliese esančiame skersgatvyje, nes jeigu būtumėm jį nešę toliau, būtų kažkas pamatę mus.
-Gerai... mes turime jį paguldyti taip, kad atrodytų kaip nušautas... - pasakė Analija.
-Taip... - sumurmėjau.
Mes paguldėm jį ant žemės ir padarėme įtikinančią pozą...
-Gal kokį šautuvą palikti? - paklausė Analija.
-Ne. Jeigu paliksim liks įkaltis, o mes to nenorime. - atsakiau.
Analija giliai atsiduso... Mes jau baigėme savo darbą...
-Dabar neždinkimės iš čia. - pasakiau.
Analija linktelėjo ir mes palikusios lavoną, nuėjome...

Grįžusios, mes sėdėjome virtuvėje prie stalo mano bute.
-Rytoj išvalysiu viskas kas čia yra... - pasakiau.
Analija susimąsčiusi žiūrėjo pro langą.
-Ana, mes turime pamiršti apie tai. - pasakiau.
-Lola... aš... nežinau... Visas merginas apklaus apie tą žmogžudystę... O aš... aš tikrai nemoku meluoti... - kalbėjo Analija su ašaromis akyse.
-Niekas neapklaus, Ana! Mes esame ne prie ko. Patikėk manimi. - pradėjau raminti ją.
-Tu pamatysi... - tyliai ištarė Analija.
-Jeigu apklaus, mes abi turėsime alibį. Mes abi miegojome viename bute ir viskas. - pasakiau.
-Ech... Aš einu namo... - numojo ranka Analija.
-Taip... jau vėlu... - sumurmėjau.

Aš palydėjau Analiją iki jos buto ir nuraminusi ją, grįžau atgal. Grįžusi pajutau kaip nebevaldau savo emocijų... Aš atsisėdau ant žemės ir pradėjau verkti...
-Kodėl viskas atsitinka man? - paklausiau savęs...
Aš ėjau lėtai į virtuvę. Pamačiusi ant stalo esančią tuščią lėkštę, paėmiau ją savo drebančiomis rankomis. Beimant, lėkštė išslydo mano iš rankų ir sudužo.
-Ne... aš joms atimu gyvybe... Ne... aš joms atimu gyvybę... - pastoviai kartojau ir daužiau lėkštes.
Galiausiai atsisėdau ant žemės ir pradėjau rinkti šukes... Jas bandžiau sudelioti atgal...
-Ne... iš šukių galima atgaivinti atgal... - murmėjau sau po nosimi.

Rinkdama šukes, įsipjoviau į prištą. Iš piršto bėgo kraujas... Aš ilgai žiūrėjau į tą bėgantį kraują ir į tą šukę...
-Tu man įpjovei. - sušnibždėjau ir nieko nelaukusi su šuke įsipjoviau riešą.
-Tu man įpjovei vėl... - sušnibždėjau ir pradėjau pjaustyti save kur papuola.
-Tu man įpjovei! Tu man įpjovei! - pradėjau rėkauti.
Mano skruostais riedėjo ašaros viena po kitos...
Keisčiausia, kad nejaučiau jokio skausmo... Nejaučiau nieko... visiškai nieko.

-Lola... - išgirdau kažkokį balsą sau už nugaros.
Atsisukusi išvydau Dereką.
-O... tik ne... tik ne mano galvoje... - susiėmiau už galvos ir pradėjau visa linguoti.
-Kas tau darosi? - vėl išgirdau jo balsą.
Aš nustojau linguoti ir lėtai pakėliau savo galvą. Buvau nusisukusi ir nenorėjau į jį žiūrėti.
-Ššš... Tylėk... Tu negali čia būti, tu... - pasakiau.
-Ir vėl... - atsiduso Derekas.
-Aš sakiau tau tylėti! - užrikau.
Derekas nutilo.
-Aš sakiau, kad tu netikras... - sušnibždėjau.
-Nenusišnekėk Lola. - išgirdau vėl Dereko balsą.
Aš staigiai atsistojau. Rankoje turėjau šukę, kurią stipriai spaudžiau savo delne.
-Tu neturi čia būti! Aš jau sakiau tau... Nešdinkis iš čia! - surikau.
Derekas sutrikęs stebėjo mane.
Aš pajutau kaip ašaros vėl pradeda riedėti mano skruostu...
-Prašau... daugiau nesivaidenk mano sąmonėje aš nebeiškęsiu... - tyliai ištariau.
-Aš tikras, Lola. - ištarė jis ir lėtai artėjo prie manęs.
Aš staigiai atkišau šukę.
-Aš sakiau eik iš čia... - sukandusi dantis sušnypčiau.
Derekas tik nusijuokė.

Aš puoliau Dereką ir su ta šuke norėjau perpjauti jam ranką, bet jis sulaikė mano ranką ir greitai mane prispaudė prie sienos.
-Save pjaustai ir nori kitus pjaustyti? Pf... neišdegs... - pašaipiai pasakė Derekas.
Aš iš visų jėgų stengiausi su ta šuke pasiekti Dereko veidą.
-Geriau baik. Aš žinau, kad tu nužudei Tailerį ir dabar nori nužudyti mane. - kuo ramiausiai pasakė Derekas.
-Tu tik haliucinacija mano galvoje... Aš noriu tave nužudyti čia ir dabar. - pasakiau ir pradėjau visaip plėšytis.
Derekas stipriai laikė mane ir kai pradėjau rėkti, stipriai savo delnu jis užspaudė mano burną.